Dvylika valandų su „Pavogtuoju“

Kas mes esame? Negaliu atsikratyti šio talpaus ir tuo pačiu banalaus klausimo, užvertęs paskutinį naujojo Rimtauto Rimšo romano „Pavogtasis“ puslapį. Prezidentas Adamkus sako, kad esame valdovų tauta. Kaip norėčiau, kad tuo tikėti būtų taip pat lengva, kaip ir ištarti. Taip pat norėčiau, kad „Pavogtąjį“ perskaitytų visi tie, kurie leidžia sau ignoruoti kito protingo dėdės mintį: jokie pinigai niekuomet neatpirks laiko, nepraleisto su savo vaiku.

Pavogtasis

Kaip ir kitos Rimtauto knygos, ši įtraukia kaip putotas vandens verpetas ir paleidžia tik tada, kai supranti, jog autorius tik pastūmėjo tave į tavo paties mintis, leisdamas toliau kapstytis pačiam. Tačiau šį kartą viskas kitaip. Jei anksčiau krizenome iš „Vyriško pyrago recepto“ trijulės, noromis-nenoromis primenančios Jerome K. Jerome herojus ar ieškojome sūrokų Rimtauto frazių bei situacijų kitose jo knygose, su „Pagrobtuoju“ atsiduriame virš pramoginės literatūrinės marinistikos ribų. Jūra čia išlieka kaip pagrindinė veiksmo scena ir esminis elementas herojaus asmenybėje, tačiau ryškus, netgi perdėm realistinis socialinis kontekstas, kontraversiški veikėjų paveikslai nesuteikia progos paviršutiniškai pakrizenti. Nebent vieną ar du kartus pajusti vaiko šypsenos šešėlį. Vaiko, kuris yra vienintelis neabejotinai tyras ir teigiamas knygos herojus.

Esu abejingas detektyvo žanrui. Gal būt todėl labiausiai vertinu paskutines knygos scenas, kuriose visi veikėjai permąsto savo motyvus, gyvenimus ir poelgius. Visi mirtinai pavargę. Ir dėl to atgyja viltis. Ačiū, Rimtautai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *