Žvalgyba Rygos įlankoje

Jei ne apkrautas Kauno – Rygos kelias, į prieplauką iš Panevėžio atvyktume per dvi valandas. Tačiau nelemtas ekonominis bumas užtvindė kelią sunkvežimiais ir automobiliais. Todėl Jūrmalos jachtklubo prieplaukoje atsirandame tik pusę devynių vakare. Su baisiniu maisto maišu, dešimties litrų benzino kanistru ir asmeninių daiktų krepšiais. Krante bei aplinkiniuose laivuose zujantys latviai nepatikliai žiūri, kaip maišas po maišo dingsta neišvaizdžiuose Gilės viduriuose. Jei aš būčiau latvis ir stebėčiau du pusamžius diedus, besikraunančius tiek mantos į nepilnų šešių metrų laivelį, nežinočiau ką galvoti. Tačiau mums tai nesvarbu, nes žinome, ką darome. Gilė niekuomet neatsisako tapti kad ir kukliais namais, bet vis dėlto namais. Kiekvienas daiktas čia kruopščiai įvertinamas užimamos vietos ir atliekamų funkcijų požiūriu. Ir tik po to jam leidžiama tapti namų dalimi. Pavyzdžiui, praeitais sezonais kai kada Gilėje trūkdavo dušo. Po ilgų abejonių šiemet dušas atsirado. Bet apie jį vėliau. Kol kas gurkšnojame latvišką alų ir gerai jaučiamės ne dėl to, kad čia negalioja lietuviški alkoholio kontrolės įstatymai. Tiesiog esame ten, kur ir norime būti – pasirengę tyrinėti kol kas nepažįstamas Rygos įlankos pakrantes.

Rytas netrunka ateiti, ir aštuntą valandą, į pilvus įsipylę po truputį šiltos arbatos, atsišvartuojame. Kursas 0°, vėjas rytų, dangus žydras, o laivo greitis apie penkis mazgus. Buriuotojo svajonė.

Vairininkai

Pradžioje stengiamės pagarbiai apeiti Rygos uosto farvaterį, nes iš pat ryto ten stebimas sujudimas. Jei ne barža, tai keltas, jei ne keltas, tai pasieniečių laivas. O ko šitam reikia? Nejau puls tikrinti dokumentus? Vos penkios mylios nuo išplaukimo uosto? Pilkšvas pasieniečių kateris suka apie mus ratus. Matyt bando įžiūrėti Lietuvos vėliavą, kuri, atvirai pasakius, Gilėje dažnai mėgsta pasislėpti už pakelto variklio. Po trečio rato, kai kateris vėl sustoja tiesiai mūsų kurso linijoje, griebiu radiją ir šešioliktu kanalu pradedu angliškai ieškoti ryšio bei klausti jų ketinimų. Per radiją niekas nieko nesako. Vietoje to pareigūnai pamojuoja rankomis ir nuplaukia sau. Štai ir žinok dabar žmogus, kuo nusipelnei tokios garbės. Visgi trys garbės ratai rodo nemenką susidomėjimą. O rezultate – tik rankų mostai. Manykime, kad draugiški.

Vos normalizuojasi pulsas, išgirstame žemą, bet užtikrintą Tallink kelto signalą. Tipo, jūs ten, tame giliuke galėtumėte ir pamatyti mūsų plaukiantį miestą. Alvydas klusniai suka į pavėjinį kursą. Paplazdensime truputį stakseliu, kol ta spinta pro šalį praplauks. Jėgos tai nelygios būtų. Praplaukę priėmimo boją koreguojame kursą į 45°. Į Skultę. Nieko mes ten nepametėme, bet juk turi būti koks nors orientyras. Oras vis dar puikus, pradeda rastis bangelės. Gilė noriai jas „atidirbinėja“. Komandai tenka vienas kitam pripažinti, kad „kabina“. Kas kabina? Jūrligė. Nusprendžiame, kad pats laikas pusryčiams. Dešimta valanda vis dėlto. Organizmus jau visiškai baigia apleisti paskutiniai prisiminimai apie vakar išgertą latvišką alų. Dar truputis arbatos ir sumuštiniai su rūkyta lašiša bei pomidorais visiškai išsprendžia kylančius nepatogumus. Nebekabina.

Laivelis tuo metu dirba savo darbą. Plaukiant halfvindu reikalai klostosi bemaž nepastebimai ir sklandžiai. Dar nėra nė pirmos, o mes jau galime sukti į Skultės uostą. Kadangi nieko ten nepametėme, dar kartą koreguojame kursą į 350°. Į Salacgrivą. Prognozė rodo, kad vėjas į vakarą silpnės. Tačiau dar keletą valandų pūs. O nuo Skultės iki Salacgrivos tik 25 mylios. Vienas nidas. Turime 15 litrų benzino ir porą dienų atsargoje. Kas blogo galėtų nutikti? Nieko ir nenutinka. Tik palaipsniui dingsta vėjas. Lyg ir bando pūsti iš pietryčių, bet to pakanka tik “beveik virš dviejų mazgų” greičiui palaikyti. Niekur neskubame, tačiau iki Salacgrivos likus 17 mylių kuriame variklį. Nesinori į nepažįstamą uostą įplaukti tamsoje. Po kurio laiko horizonte pastebime didžiulę baržą, skubančią ten pat, kur ir mes. Į Salacgrivos uostą. Atplaukę randame jau prisišvartavusį Ernst‘ą Hagedorn‘ą.

Ernst

Sukinėjamės uosto akvatorijoje. Ieškome žadėtosios (beje, kas ją žadėjo?) marinos su dušais, pirtimis ir baru, kuriame galėtume pažioplinėti į baltakelnes ilgakojes jūreives. Viso to, deja nėra. Tik Ernstas, besirengiantis priimti šimtus tonų biraus latviško krovinio. Nėra Navionics programėlės reklamuojamos mažų laivų prieplaukos. Pakrantėje, maždaug ten, kur Navionics rodo „Old light house“, pastebime keletą žvejų valčių ir (o džiaugsme!), pusiau sausumoje riogsantį pontoną. Negaliu apsakyti, kaip tokiais momentais didžiuojuosi Gilės gebėjimu prisišvartuoti prie bet kokio bent šiek-tiek vandenyje esančio daikto. Bandome stoti bortu. Deja, netgi Gilei taip per seklu. Duriame nosimi, iš laivagalio švystelime inkarą, pažaidžiame su švartlyniais ir štai – po kiek daugiau nei dvylikos valandų kelio jau galime išdidžiai žengti į sausumą. Negana to, kad suprantame, jog Salacgrivoje gegužės vienuoliktąją ne tik, kad dar neprasidėjo jachtų sezonas, turime ir pagrįstų abejonių ar iš viso jis šiemet prasidės. Krantinėje sutvarkyti takeliai. Senasis švyturys savo vietoje. Aikštėje prie parduotuvės, kurioje sustoja maršrutiniai autobusai, yra tualetas. Na, tas, plastikinis, kur tuoj. Prieplaukos nėra.

GileSalacgriva

Vakarėjant viskas rimsta, išsivaikšto pakrantėje besibūriavę paaugliai. Tik didžiojo Ernsto viduriuose užverda darbas. Akivaizdu, kad metas vakarienei. Diena buvo šilta, todėl krevetės, kurios vakar dar buvo šaldytos, šiandien jau plaukioja. Visai kaip gyvos. Alvydas mėgina jomis suvilioti vietinius vandens plėšrūnus. Be rezultatų. Todėl nusprendžiame, kad vakarienei bus makaronai su pesto, tarkuotu parmezanu ir jūros gėrybėmis. Krevetėms draugiją palaikys rūkyto kalmaro likučiai, išgyvenę alaus vakarą. Svarbiausia – nepamažinti svogūnų. Vakarienę ruošiu kokpite. Jūros gėrybių kvapas pasklinda po visą uostą, kyla link Ernsto denio ir verčia nepatogiai pasijusti pakrantėje meškeriojantį Latvijos pilietį. Duskit, pavyduoliai. Alvydas sako, kad tai skaniausi jo valgyti makaronai su jūros gėrybėmis. Mėgaujuosi trumpa ir netikra kulinarinės šlovės akimirka.

VakarasSalacgriva

Rytas atneša tikėjimą, kad viskas su tais kulinariniais stebuklais vakar buvo gerai. Ernstas gerokai nugrimzdo nuo vakar vakaro ir dabar pumpuoja lauk vandens balastą. Sekame jo pavyzdžiu, peiliui stodami prie Gilės tranco ir meiliai apkabindami achterį. Mūsų skysčių balastas, kaip žinia, ne toks įspūdingas. Ramybė visiška. Patikrinęs tinklus į krantą birbia žvejys. Stoja visiškai greta, į mus stengiasi nežiūrėti. Mes kertame kiaušinienę. Po kiek laiko prie žvejo atrieda furgonėlis, iš kurio išlipa žvejo madam. Dviese kimba doroti laimikį. Manome, kad šprotus. Kol svarstome, ar nevertėtų pabandyti nusipirkti šviežios žuvies, madam išvažiuoja.

Laikas ir mums. Pusę dešimtos atšvartuojame Gilę; inkarą išlupu drauge su ramiai dugne gulėjusiu bala žino kokiu pagaliu. Stiklo lygumo vandeniu motoruojame pro savo nakvynės vietą. Pamojuojame žvejui. Jis atsako tuo pačiu. Šiandien šeštadienis, todėl turime pakankamai laiko mėgautis buriavimu. Deja, vėjas šito nesupranta. Silpni gūseliai nuo kranto tik po poros valandų įtikina, kad galėsime plaukti burėmis. Nors labai maga šauti likusias 35 mylias iki Ruhnu, nusprendžiame to nedaryti. Pasitaupysime estų krantus kitam kartui. Su šiandienos vėju iki salos sugaištume bene tiek pat laiko, kiek vakar nuo Jūrmalos iki Salacgrivos. Rytdienos maršrutas taip pat nebūtų labai jaukus mūsų mažam laiveliui – virš 50 mylių atvira jūra. Ta sala nusipelnė daugiau mūsų dėmesio, nei viena trumpa gegužės naktis.

Maudynes

Alvydas šoka už borto maudytis. Pasinaudoju proga išbandyti naują gelbėjimo ratą. Pats lipti iš laivo nesiryžtu, nes po žiemos nuotykių dar skauda petį. Užtat ateina laikas dušui. Tai taip pat gerai, nors ir ne taip efektinga. Reikia tik nepamiršti pakrauti jį iš USB lizdo. Šiandien plaukiame į pietus, į Skultę. Pakeliui yra pora į jūrą įtekančių upelių – Svetupe Jogi ir Virtupe Jogi. Jei žvalgyba, tai žvalgyba. Tyrinėjame priėjimus prie upelių žiočių. Deja, net ir Gilei čia šansų nėra. Net ir tokiu ramiu oru. Krante pilna žvejų. Tikiu, kad mūsų manevrai jiems tampa nebloga pramoga. Laviruojame tarp atvirų ir povandeninių akmenų, kol „sėdame“ pakrantės smėlyje. Iki upelio žočių mažiau kaip kabeltovas, tačiau matyti, kad naudos iš mūsų pastangų nėra. Pabadę smėlį ir čia, ir ten, grįžtame į savo pietinį kursą.

Iki Skultės likus porai mylių skambinu harbormeisteriui jūrlapyje nurodytu telefonu. Mano nustebimui, abonentas atsako, labai maloniai ir detaliai paaiškindamas, kur švartuotis įplaukus į uostą. Marina (ir jachtklubas!) yra pačiame uosto akvatorijos gale. Reikia praplaukti laivų apsisukimo baseiną ir apsukti iš kairės į uostą įlindusį sausumos kyšulį. Krantuose stovi latvių jachtos. Apžiūrinėjame jas ir improvizuojame laivų grožio konkursą.

LatviuLaivai

Kaip ir buvo žadėta telefonu, gale uosto randame pontoną mažiems laivams švartuotis. Atbėga pusnuogis šeimininkas. Ištraukia man iš rankų švartlynį ir juokiasi iš Alvydo veido įdegio, likusio nuo tamsių akinių. Sako, tu traktoristas. Nu jo. Galime didžiuotis, kad Gilė tapo pirmąja sezono jachta, prišvartuota Skultės jachtklube. Šeštadienio pavakarys. Dauguma jachtklubo narių vienaip ar kitaip leidžia laiką savo laivuose, kurie gražiai išrikiuoti kilblokuose, pakrantėje. Gauname tualeto („tuoj“) spynos kodą. Skultės marina kuriasi pramoninio uosto teritorijoje, iš kurios ne iš karto randame išėjimą. Palydėti mus pasisiūlo vietinės bendruomenės narys, kurį parsivesti iš šeštadieninio bendruomenės susiėjimo jau atėjo žmona ir vaikas. Bendruomenės narys siūlosi su mumis eiti į parduotuvę. Žmona su vaiku nesulaukia dėmesio. Vargais – negalais pavyksta atsisakyti palydovo paslaugų. Išėjus iš gamyklos teritorijos pajuntame kurorto pulsą. Visi zuja su dviračiais. Mes dviračių neturime, o Alvydas nenori eiti į pliažą, todėl pasisukioję aplinkui grįžtame į laivą. Vakarienei – kepta marinuota mėsa, liaudyje dar žinoma kaip šašlykas.

Paskutinis mūsų trumpos kelionės rytas. Gal tai ir nekokia tradicija, tačiau pusryčius perkeliame į neapibrėžtą ateitį, vietoje to pasirinkdami išplaukimą. Vakar vakare pasisveikinti buvo atėję ir daugiau vietinės bendruomenės narių. Jei jie užgriūtų dar ir šiandien, užtruktume ilgam. Šiandien vėjo yra, ir jis šiaurinių krypčių. Labai mums palankus. Vis dėlto, kad ir bakštagu, šiaurės vėjas greitai atšaldo nugaras, ir jau nebėra vasarinio relakso kaip vakar. Dvyliktą valandą mes jau prie Rygos priėmimo bojos. Tokiu metu nesutinkame čia nė vieno didelio laivo. Sukame į Lielupės žiotis. O ten matosi sujudimas. Prie upės žiočių aiškiai darbuojasi žemsiurbė, upėje matosi keletas burių, viena už kitą didesnių. Plaukiame arčiau. Tos didesnės burės kažkaip keistai niekur neplaukia, tik sukiojasi apie savo ašį. Kol priartėjame prie farvateryje besidarbuojančios žemsiurbės, viena burė nutolsta upe aukštyn, o kita pavirsta į ant seklumos užtūpusią Albin Vegą. Su olandų vėliava. Plaukiame pro šalį su savo Gile ir siūlome pagalbą. Mūsų nuostabai, „olandas“ jos neatsisako. Gaudome švartovą, rišamės prie stiebo. Šiaip, treniruotės dėlei.  Nelabai tikime, kad 4.7 a.g. Gilės varikliukas ką nors reikštų bene 3 tonas sveriančiam laivui, patikimai, „iki ausų“, visu savo pilnu kyliu sėdinčiam smėlio seklumoje. Po kelių nelabai sėkmingų bandymų truktelėti, „olandas“ strykteli į vandenį. Vandens jam iki krūtinės. Bandys pastumti savo trijų tonų „albinutę“. Ne, kad su savo persigandusia drauguže suliptų ant vantų ir pabandytų savo laivę pakrenuoti. Bandome ženklais ir žodžiais paaiškinti, ką reikėtų daryti. Ne, „olandas“ nori, kad vilktume jį ne į farvaterio, bet į Rygos pusę. Dar kiek pasitąsę perduodame iniciatyvą budinčiam žemsiurbės kateriukui. Jau plaukdami Lielupės farvateriu kurį laiką stebime abiejų laivų tandemo kautynes su smėliu. Ilgai kapstosi. Nedidelį nepatogumą dėl nepavykusios pagalbos operacijos puikiai dengia pasididžiavimas savo laivu. Štai kokie mes: ne tik Lielupės seklumos mums nebaisios, bet dar ir keturis kartus už save sunkesnį laivą patąsyti galime. Ot.