Švediškas buriavimas

Anksčiau – Švediška vasara.

Antrą valandą nakties pabėgo miegas. Gal nuo jonažolių arbatos, išgertos vakare, o gal ne be reikalo, nes po pusvalandžio pasigirsta pirmasis dunkstelėjimas. Po trečiojo suprantu, kad laivas baksnoja nosimi pakrantės uolą, prie kurios prišvartuotas. Paryčiui pakilęs šiaurinis vėjelis pastūmėjo visą švartuotę į priešingą pusę, nei iš vakaro traukęs pietys, ir matyt kažkiek pajudėjo inkaras. Staiga paaiškėja, kad paskutinis dunkstelėjimas iš gultų išvertė ir Dainių, ir Rimą. Mikliai atitraukiame Minx nosį nuo olos. Siūlau plaukti, nes vėjas visai neblogas ir kryptis palanki, lauke šviesu, tačiau Dainius ir Rimas tai priima kaip bandymą pajuokauti. Vėl bandome užmigti. Gal vis dėlto jonažolių arbata?

Pakrante

Išėję iš nakvynės vietos gulamės į farvaterį. Iš tolo dar vakar matėsi Oxelosund gamykla, bjaurojanti šiaip jau idealiai gražų švediškų salų peizažą. Keletą valandų užtrunkame, kol pramoninis monstras dingsta iš akių. Iš ryto buvusios viltys sulaukti šiaurinio vėjo (kai kurie šaltiniai žadėjo net iki 10 m/s) ir smagiai paburiuoti atviroje jūroje sklaidosi po keleto valandų: burėmis galima judėti vos poros mazgų greičiu. Vėliau šiaurys nusileidžia jau trečią dieną pučiančiam, mūsų generaliniam kursui priešiniam pietų vėjui, ir vėl, nenorėdami birbinti motoru prieš vėją atviroje jūroje, Norrkopingo fiordą kertame pakrantės farvateriu, tuo pačiu pasilikdami galimybę atrasti vis naujų švediško gyvenimo grožybių.

OxelosundSeamapSmall

O jų netrūksta. Motoruojame, gaudome nepastovius pūstelėjimus ir stebime švedišką buriavimo pasaulį aplinkui. Visi švedai atostogauja. Salose ir jūroje. Tik kur-ne-kur pasimato olandiškos, prancūziškos, vokiškos, kiek dažniau – suomiškos vėliavos. Jau savaitė kai plaukiame, ir šioje daugybėje laivų nematėme nė vieno su Lietuvos vėliava. Aplink tikras buriuotojų greitkelis. Vienam praplaukiančiam motorlaiviui čia tenka ne mažiau kaip dešimt burlaivių. Jie labai įvairūs: nuo klasikinės formos sportinių iki prabangių 12-15 m kruizerių. Pasitaiko ir visiškai išskirtinių senovinių daugiastiebių ar XX a. pradžios medinukų (dažniausiai tai prancūzai ar olandai), ir nedidukų 5-6 m „Gilės klasės“ kruizerių. Švediškas buriavimas archipelage ypatingas: nevaržo būtinybė stoti uoste ar atidžiai planuoti maršrutą, skaičiuojant šviesos ir tamsos valandas, srovės ar vėjo kryptį. Bet kuriuo momentu, pasikeitus sąlygoms, gali sukti į rytus ir išeiti į atvirą jūrą ar sukti į vakarus ir rasti prieglobstį laukinėje lagūnoje ar artimiausiame uostelyje. Didžiausias gylis retai kur viršija 30 m (daugelyje vietų gylis 10 – 15 m), todėl praktiškai visur galima išsimesti inkarą ir sustoti pusvalandžiui, valandai ar ir visai nakčiai, jei neturi reikalų krante. Mėgaujamės esamomis galimybėmis priešpiet, sukaupę pakankamą rytinės švediškos saulės dozę. Stojame farvaterio pakraštyje ant inkaro ir unkšdami bei prunkšdami nuo šalto vandens šokame paplaukioti.

Nuotraukos21

Švediški įstatymai gerbia keliautojus: netgi privačių prieplaukų savininkams bendruoju atveju neleidžiama gąsdinti žmonių užrašais „Privat“. Vietoje jų reikia ieškoti apskrito mėlynos spalvos ženklo su geltonu inkaru ir užrašu „Gästhamn“ – taip žymimos vietos svečiams marinose. Jei pasiklydai ir prisišvartavai kažkieno privačioje prieplaukoje, greičiausiai kas nors ateis ir paaiškins situaciją bei pasiūlys kitą vietą. Jei niekas neateis – vadinasi jokių problemų. Žinoma, jei nepažeisi savininko privatumo ar kitų interesų.

Staiga Dainius atranda, kad laivo degalų bakas pustuštis, o geriamo vandens beveik kaip ir nėra. Jūratė ir Ramunė sako, kad trūksta kai kurių maisto produktų, o ypač duonos. Pirštu bakstelime į artimiausią kranto lopinėlį, kuris neatrodo kaip sala. Bingo. Ten yra Fyrudden uostelis, kuriame, beveik neišsukdami iš farvaterio, galime visiškai patenkinti savo poreikius. Tam sugaištame mažiau nei valandą.

Nusprendžiame sukti į atviresnę jūrą. Nors vėjo prognozės žėmėlapyje mūsų regione baltos dėmės, viltis-durnių motina liepia tikėti, kad geriau yra ten, kur mūsų nėra. Pietaujame dreifuodami visiškame štiliuje. Dainius ir Simonas maudosi prisilaikydami gelbėjimo virvės. Pietums – tradiciniai švediški kottbular‘ai. Su ryžiais ir daržovėmis. Po pietų sukame į atvirą jūrą, kaip planuota, ir ji mus apdovanoja nuostabiu rytų vėju, apie kurį meteorologinėje prognozėje niekas neužsiminė. Dvidešimt jūrmylių stabiliu halfvindu praeina kaip svajonė, ir prieš pusę septynių stojame nakvynei dar vienoje natūralioje įlankoje. Šįsyk – išorinėje archipelago dalyje. Tai reiškia, kad salose čia dar mažiau dirvožemio ir augmenijos, o atvirų akmenų daugiau. Po karštos vasaros dienos jie įkaitę ir šildo, primindami namų židinį vėsų rudens vakarą. Dėkinga ir draugiška akmenų šiluma leidžia pamiršti, kad ir čia kitu metų laiko būna audros, sniegas ir ledas.

Saulelydis

Toliau: Atgal iš gamtos