Ruhnu

RuhnuMarina

Ruhnu yra toliausiai nuo kontinentinės Estijos nutolusi estų sala. Įdomi tuo, kad nuo artimiausios sausumos ją skiria bene 20 mylių jūros. Ir ta artimiausia sausuma – tai Kolkos ragas, kuriame, kaip žinia, nėra prieglaudos jachtoms. Todėl, norint patekti į Ruhnu (nesinaudojant nei kartą per savaitę ten skrendančiu lėktuvu, nei tarp Parnu ir Kuressaarės kasdien plaukiančiu laivu), geriausia plaukti iš Rojos (22 nm), Mersrago (28 nm) ar Kuressaarės (36 nm). Panašūs atstumai būtų ir nuo rytinėje Rygos įlankos pakrantėje esančių Salacgrivos ir Ainazi uostų ar nuo kitos estų salos – Kihnu.

Sąlyginis salos geografinis neprieinamumas, žinoma, nėra vienintelis motyvas į ją plaukti. Kaip ir visos nedidelės salos, Ruhnu vilioja galimybe bent paviršutiniškai žvilgterėti į negausios, pakankamai izoliuotos vietinės bendruomenės gyvenimą (čia nuolat gyvena mažiau nei šimtas žmonių) ar pasinaudoti vietovės nuošalumu tam, kad keletą dienų netrikdomas galėtum pasimėgauti gamtos artumu. Be to, kas galėtų atsispirti pagundai apžiūrėti unikalios konstrukcijos švyturį, kurį, kaip teigiama, projektavo legendinis prancūzų inžinierius Alexandre Gustave Eiffel? Aha, tas pats, kuris turi savo vardo bokštą Paryžiuje. Todėl, drauge su Ramune, birželio pabaigoje ištaikę keletą laisvų dienų, o be to dar ir vedami galimybės romantiškai pažymėti savo vestuvių metines, nusprendėme realizuoti „Ruhnu svajonę“.

Saulelydis1

Žvilgtelėjus į oro prognozes tapo aišku, kad iki Joninių tvyrojusi ankstyvos, šiltos ir ramios vasaros idilė akivaizdžiai baigėsi. Palankaus oro „langai“ per trumpi komfortiškesniam etapiniam plaukimui (pavyzdžiui, nakvojant Mersrago ar Rojos uostuose), ir logiškiausia iš Jūrmalos salą pasiekti vienu 52 mylių etapu. Kranto logistika lėmė, kad išplaukėme tik vakarop, 18 val. Naktinis plaukimas birželio pabaigoje, 57 laipsnių platumoje, kai mėnulio pilnatis, o dangus giedras, panašėjo veikiau į romantišką nuotykį, nei į navigacinį iššūkį. Vos tik už šiaurinio horizonto pasislėpė saulė, iš už pietinio išniro apskritas mėnulis.

Menulis

Tą naktį pasijutome be galo artimi prieš 3000 metų Ruhnu saloje gyvenenusiems banginių medžiotojams, tikėjusiems mėnulio pilnaties galiomis dovanoti grožį, gerovę ir vaisingumą. Tuomet Mėnulis buvo bene 120 metrų arčiau Žemės… Kol Ramunė ilsėjosi, nebežinojau į kurią pusę žiūrėti. Iš paskos mėnulio takas, priekyje – saulėlydžiu žioruojantis dangus. Ir taip visą naktį iki kokios pusketvirtos valandos, kai žara pasislinko rytuosna ir pradėjo švisti.

Apie pirmą valandą nakties romantišką nuotaiką staiga nutraukė nežinia iš kur atsiradusi į akis plieskianti šviesa. Pirmoji mintis – mane gaudo pasieniečiai. Po to supratau, kad čia mano Gilę tamsoje bando įžiūrėti į mane plaukiančios baržos vairininkas. Apsišviečiau bures rankiniu žibintuvėliu, ir sausakrūvio prožektorius užgeso. Plūstelėjęs adrenalinas leido suvokti, kad per stakselį ir raudonai švytintį dangų nepastebėjau iš šiaurės artėjančio laivo navigacinių šviesų. Prasilenkėme pagarbiu atstumu, per radiją barti negavau, todėl ir šiandien leidžiu sau manyti, kad viskas ten buvo gerai.

Laivas

Brėkštant rytui, virš šiaurinio horizonto pradeda augti tamsi siena. Nelabai jauki, kaip ir oro prognozė. Labai norime pasiekti uostą, kol ta siena su 25 mazgų vėju dar neužgriuvo. Sala jau čia pat – nedidelis pyragėlis horizonte su žibančiu švyturiu aukščiausioje vietoje. Kaip visuomet paskutiniosios mylios prailgsta. Vos spėjame pasukti į uosto vartus nuo priėmimo bojos, vėjas kosminiu greičiu pasikeičia iš šiaurės vakarų į šiaurės, tuoj pat įsupdamas metrines bangas.

Uoste pilna laivų. Ir dar kokių! Vos randame laisvą vietą tarp dviejų už mus dvigubai didesnių vokiečių jachtų. Kitos jachtos – iš Latvijos, Estijos, Švedijos, Suomijos. Yra ir iš Lietuvos. Sveikinuosi su greta stovičio laivo kokpite pasirodžiusiu dėdule. Jis rodo į tik ką lietumi prapliupusį debesį ir per škvalinį vėjuką sako kažką, kas baigiasi žodžiu „kalt„. Na, kalt tai kalt, bet mes sėkmingai perplaukėme Rygos įlanką su 5,4 m laiveliu ir jau esame saugūs. Duok penkis, Ramune! Netrukus paaiškėja, kad pataikėme į patį regatos priešstartinį šurmulį. Viena po kitos jachtos atsišvartuoja ir plaukia pro uosto vartus. Suprantama, po keleto štiliaus dienų, per kurias visa flotilė stovėjo uoste, nes nevyko startai, visiems sportininkams norisi prasimankštinti. Jų laukia 36 mylių etapas iki Kuressaarės prieš 20 – 25 mazgų vėją. Gražus tas jūrinių jachtų startas. Tačiau šiuo momentu džiaugiamės, kad nesame su jais.

Saloje liksime keletą dienų, kol praeis audra. Smagu, kad Ruhnu marina įrengta skandinavišku stiliumi. Tai reiškia, kad čia yra puiki sauna ir į laivo stovėjimo mokestį įskaičiuotas naudojimasis tualetais bei dušu. Priešais mariną esančiame restoranėlyje kartais galima pavalgyti ir išgerti. Tiesa, ar vakarienė bus siūloma, geriau iš anksto pasiteirauti marinos kapitono, kuris ten dirba ir barmenu. Savaitgalį marinos restorane galima susitikti su salos bendruomene, kuri šneka ir estiškai, ir švediškai, ir angliškai. Nuobodžiauti neleis gausi nuomojamų dviračių pasiūla. Tiesa, daugiau pramogų, be ekskursijų po salos gyvenvietę ir gamtą dviračiais ar pėsčiomis, čia rasti nėra paprasta. Kol kas, derindamiesi prie salos tempo, lėtiname savo gyvenimą, mėgaujamės „braškių sriuba“ (trintos braškės su ledais) ir stebime startuojančią regatą.

Regata