Pirmasis paleidimas

Anksčiau: Kaip pasiūti burę iš plėvelės, skirtos dengti namų stogams

Kaip mano geras draugas ir buriuotojas Gene Rosson iš JAV kartą pasakė, „mažosios valtys nekrikštijamos šampano buteliu į forštevenį. Jos yra metamos į vandenį, ir meldžiamasi, kad plūduriuotų.“ Taip ir įvyko pirmasis „Mėletėlės“ paleidimas. Pasikviečiau pora gerų draugų, ir su jų pagalba bei palaikymo šūksniais, Mėletėlė pirmą kartą palietė seklius Kauno Lampėdžių karjero vandenis.

Paleidimas1

Nors mano buriavimo patirtį geriausiu atveju galima pavadinti kuklia, Mėletėlė buvo atlaidi klaidoms, ir pati noriai spruko nuo kranto. Kaip ir tikėtasi, mažiausias vėjo gūstelėjimas ją lengvai išjudindavo iš vietos, balansas buvo lengvas ir malonus, vairo klausė puikiai, o laviruotė netapo nuobodžiu zigzagavimu pirmyn-atgal. Pirmą kartą plaukiau burvalte, kurią reikėjo ne raginti ir prievartauti, o tiesiog jai netrukdyti… Bandomojo (tyčinio) apsivertimo metu šoninių plūdrumo bakų konstrukcija pasiteisino – Mėletėlė laikėsi vandens paviršiuje, o atvertus viduje vandens tebuvo pora kibirų. Reikia pastebėti, jog net dviese štilio sąlygomis ją paguldyti ant šono buvo ganėtinai nelengva.

Paleidimas2

Pirmasis plaukimas praėjo be didelių nuotykių, jei nesureikšmintume švertu išartų Lampėdžių seklumų, skriejant apie 4 mazgų (7.4km/h) greičiu. Po nedidelės iškylos ant kranto, sutrumpintos artėjančių rūškanų lietaus debesų, Mėletėlė vėl sėdo ant mašinos stogo, o krikštytojų kompanija išsiskirstė – iki kito karto. Visi gyvi, niekas nenuskendo: pirmasis išbandymas įveiktas.

Keletą video vaizdų apie pirmą Mėletėlės paleidimą galima pasižiūrėti čia.

Toliau: Nuotykiai Sartų ežere