Paviršutiniškai apie Lenkijos jūrinius kurortus

Šis straipsnelis atskleidžia tik paviršutiniškus mūsų laivo įgulos įspūdžius apie Lenkijos pajūrį ir lenkų atostogų tradicijas, todėl jei esate lenkas ir skaitote šį tekstą, priimkite jį kaip draugiškai sarkastišką plepėjimą prie alaus bokalo, o ne kaip bandymą kurstyti tautinę nesantaiką. Mūsų pagarba lenkų tautai yra tvirta ir neįveikiama kaip kryžiuočių pilys Mozūrijos-Varmijos regione.

Visi mes mėgstame stebėti kaimynus ir lyginti save su jais. Tai yra mūsų genuose, nes esame homo sapiens rūšis, turinti žiauriai giliai įsišaknijusias būtent tokio savivertės formavimo būdo tradicijas. Žinoma, kaimynų kieme lengviausiai pastebime tai, kas labiausiai kontrastuoja su nuosavo kiemo įranga, papročiais ar vaizdais. Pradžioje pastebime mūsų supratimu juokingus ir garbės kaimynams nedarančius dalykus, ir tokių pastebėjimų mūsų vargstančiai savigarbai reikia kaip oro. Po to pradedame pastebėti tai, kas sukelia tylią pagarbą, kuri po kiek laiko perauga į garsiai postuluojamą žavėjimąsi. Juk nenorime savo prakutusios savigarbos palaidoti neprisigretinę prie kaimynų pasiekimų. Šis paviršutinių įspūdžių katalogas pradėjo formuotis 2016-jų vasaros sezono įkarštyje ir dabartinę formą įgijo baigiantis 2017-jų plaukimui pietinėje Baltijoje. Niekas nesako, kad įspūdžiai yra baigtiniai…

Wla

Kiečiausias lenkiškas kurortas yra Wladyslawowo; visi kiti pajūrio kurortiniai miesteliai jį kopijuoja, bet yra tik iš dalies į jį panašūs. Wladyslawowo yra kažkas, ką jame nebuvusiam lietuviui tur būt galima būtų charakterizuoti kaip „dešimt Šventosios miestelių rugpjūčio penktą, kai oras +30, o vanduo +22“. Tokia charakteristika savaime nereiškia nieko blogo: kurortinis gyvenimas čia tiesiog kunkuliuoja. Tačiau jautresniam estetui iš Lietuvos gali kai ko pritrūkti. Pavyzdžiui, privatumo. Wladyslawowo paplūdimyje karštą vasaros dieną nieko kito nelieka, kaip apsitverti savo vieną-kitą kvadratinį metrą smėlio audekline tvorele. Žinoma, ji padeda ir nuo vėjo, tačiau privatumą saugo menkai: kai visas šimtas tūkstančių (o gal ir daugiau?) poilsiautojų septintą valandą ryte apsitveria savo išsikovotus smėlio sklypelius, vėliau atėjusieji neberanda kito kelio iki vandens, kaip tik lipant per užtvaras. Neteko matyti, kad dėl to kas nors imtųsi smurto, tačiau šypsenų taip pat nėra daug. Wladyslawowo paplūdimys tęsiasi ne mažiau kaip tris jūrines mylias (apie 6 km) į šiaurės vakarus ir tiek pat į pietryčius nuo uosto vartų, o medžiaginių aptvarų tankis visoje šioje teritorijoje saulėtą rugpjūčio dieną yra bemaž tolygus.

Gal būt dėl to, kad paplūdimys nuolat užimtas medžiaginiais aptvarais ir juose gyvenančiais nuogaliais, miestelyje klesti kultūrinis gyvenimas. Visos gatvės aprūpintos begalinėmis lauko prekyvietėmis, kuriose parduodama viskas, ką iš principo galėtų pirkti poilsiautojai: nuo plastikinių smėlio žaislų ir vasarinių drabužėlių iki ledų ir „gofrų“. Beje, pastarieji nusipelno specialaus dėmesio.

Lenkų tautinis atostogų gardėsis yra „gofry“. Prašau man neaiškinti, kad Šventojoje ar Palangoje vasarą jų irgi galima gauti. Deja, ne tokių ir ne tiek. Lenkijoje jie valgomi su uogiene, šviežiomis uogomis, plakta grietinėle, ledais ir daugybe kitokių priedų. Skoniu su šiuo gardėsiu gali konkuruoti nebent belgiški vafliai, kurių galima gauti mažoje vaflių kepyklėlėje Kopenhagoje „ant kampo“ prie Nyhavnsbroen. Kadangi niekur neįmanoma pabėgti nuo čia pat kepamų „gofrų“ kvapo, tenka tiesiog pasiduoti.

Beje, norėdami nusipirkti šio skanėsto, turėsite susirasti bankomatą, nes jūsų kortelių čia niekas neima. Lenkai tiki ir pasitiki tik savo nacionaline valiuta. Tiesa, retkarčiais galima rasti užrašų, skelbiančių, kad korteles priimamos nuo 10 iki 17 valandos su pietų pertrauka nuo 12 iki 15 val.

Vis dėlto, Wladyslawowo mums visų pirma yra uostas, kuriame patogu pailsėti atplaukus iš Bornholmo ar Klaipėdos. Arba ruošiantis grįžti į Lietuvą. Galime atlaidžiai žiūrėti į mūsų akimis chaotišką lenkiško kurorto gyvenimą, tačiau negalime nepripažinti: lenkai stato puikius uostus smėlėtoje Baltijos pakrantėje ir supranta, kad juos išdėstyti reikia kas 30 mylių. Štai čia jau palyginimas Šventosios nenaudai. Susivaldysiu ir neleisiu sau čia raudoti dėl prieš keletą metų lengva ranka paskandintų jūroje europinių milijonų. Lenkams (kaip ir graikams ar bet kuriai kitai „jūrinei“ tautai) nereikia milijonų mažiems jūros uostams. Jie visada mokėjo atsivežti akmenų ir pasistatyti molus. Taip pat jie puikiai supranta, kaip smagu ir naudinga jūroje žvejoti menkes ir parduoti jas tiesiai iš laivo poilsiautojams. Kodėl to nesupranta lietuviai Šventojoje ar Klaipėdoje, aš net neklausiu. Šia tema taip pat jau priverkta ir prišnekėta pakankamai. Negana to, lenkai moka statyti bangolaužius ir taip apsaugoti savo pakrantes nuo erozijos. Mes Lietuvoje esame žymiai gudresni ir turtingesni, nes vietoje to, kad pastatytume bangolaužius, kasmet pavasarį išleidžiame milijonus mokesčių mokėtojų pinigų atsivežti smėlio iš jūros tik tam, kad rudenį jūra jį vėl pasiimtų. Sizifas tuo metu kukliai rūko kamputyje.

Tačiau grįžkime prie lenkiškos jūrinės kurortinės kultūros. Tai, kad lenkiškoje Baltijos pakrantėje išliko pilnai veikiantys žvejybos uosteliai, reiškia ir tai, kad juose visiškai neblogai integravosi su jūra susijusios pramogos. Nekalbant apie puikias marinas jachtoms. Lenkai mėgsta butaforinius piratų laivus, vandens motociklus ir dvimotorius guminius „spyderius“. Beje, biudžedinio „spyderio“ vaidmenį dažnai atlieka banano formos pripučiamas plūduras, kurį tempia gal kiek kuklesnis už dvimotorį „spyderį“ kateriukas. Čia vėl gaudome save beužimančius atlaidžią pozą dėl tokių nekaltų ir provincialių lenkiškų pramogų, drumsčiančių elitarinį lietuvišką supratimą apie elegantišką kurortinę ramybę. Tik tol, kol pamirštame kad bemaž kiekvienoje Baltijos jūros jachtų marinoje matome lenkiškas vėliavas, o lietuviškas – tik vienoje ar dvejose. Atskiro pagiriamojo žodžio verti lenkų pastatyti pakeliamieji ar pasukamieji tiltai, kurie tiesiog būtini upių žiotyse įrengtuose uostuose. Pavyzdžiui, Ustkoje, Darlowo ar Kolobrzege. Man šie tiltai tapo tarpusavio kompromisų ir harmonijos tarp jūreivių ir sausumos gyventojų simboliais.

UstkaTiltas small

Lenkai į jūrą žiūri nepaprastai rimtai ir su ja susijusių simbolių anaiptol nevengia. Vaikštant promenada Kolobrzego pajūryje galima apžiūrėti į dangų šaunantį paminklą ne kam kitam, o … Lenkijos jungtuvėms su jūra (Pomnik Zaślubin Polski z Morzem). Paminklas pastatytas gūdžiu sovietmečiu, 1963-siais, tačiau simbolizuoja atvirumą pasauliui. Akivaizdu, kad tiek paminklo idėjoje, tiek jo pastatymo aplinkybėse yra kažkas, ką mes suprantame ne taip. Arba ne taip, kaip mūsų kaimynai lenkai.

Vaikštant atostogautojų minioje, kulniuojančioje visiškai greta pajūrio smėlio nutiesto akmeninėmis ar betoninėmis trinkelėmis grįstu taku (įdomu, apie ką pasikalbėtų prie arbatos puodelio Lenkijos ir Lietuvos gamtosaugininkai?), žmonių veidai, išvaizda ir elgesys daro provincijos įspūdį. Jauni vyrai dažnai apsileidę, riebūs, pilvoti, nors kai kurie ir bando sąžiningai risnoti paskui savo antrąsias puses, matyt turėdami tam išskirtinį motyvą. Merginos… o taip, dauguma atrodo šviežiai. Gamta visur sukuria pusiausvyrą… Tie treninguoti rieboki lenkų berniukai leidžia trumpam pamiršti nuoskaudą dėl puikių lenkiškų uostų, pakrantę saugančių bangolaužių, į miesto centrą atvežamų šviežių menkių, pasukamų tiltų ir visos tautos jungtuvių su jūra. Vėl pasijuntame pranašesniais, nors ieškant objektyvių kriterijų, kažin ar mano KMI yra labai jau pranašesnis už prieš mane betoniniu takeliu risnojančio trisdešimtmečio lenko. Beje! Lenkijos paplūdimiuose nėra persirengimo kabinų! Arba mes nesupratome, kur jų ieškoti. Ir dar, lenkai nesurenka šuniukų kakučių! O prasilenkdami pėstieji vienas kitam neužleidžia kelio… Įdomu, kokie Nidoje poilsiaujančių lietuvių bruožai ir įpročiai bado akis ten besilankantiems lenkams? Gal tai, kad mes, skirtingai nuo jų, niekuomet neleistume sau ramia sąžine praeiti pro sunokusių gervuogių plotus? O gal tai, kad po išpuoselėta sportiška figūra, nepriekaištinga elgesio kultūra ar aprangos kodu kartais slepiame tikrą ir žiaurų lietuvišką chamizmą?

Gal atostogaujanti Lenkijos ekonominių vidutiniokų minia ir nėra tai, į ką norėtume lygiuotis ar kur norėtume leisti savo šeimos atostogas. Tačiau tie patys žmonės, kurie tik ką tau nenusišypsojo ar kaip nors kitaip nemandagiai neatkreipė į tave dėmesio, čia pat virsta labai maloniais, šnekiais ir paslaugiais tavo draugais, kai į juos kreipiesi su klausimu ar prašydamas pagalbos. Taip, Nidos čia nėra, užtai Šventoji – kiekviename žingsnyje. Ir tai nebūtinai reiškia kažkokį trūkumą. Tik su jūra tuoktis nebijančios tautos savitumą.

Laivai