Patarimai pradedantiems laivų statytojams

Perspėjimas: Buriavimu ir laivų statybomis nesidomintiems tolesnė informacija gali būti nuobodi!

Lietuvoje beveik nėra rinkos savadarbių laivų gamybai reikalingoms medžiagoms ir įrankiams, todėl jais apsirūpinti yra sunkoka. Kai projektavau Mėletėlę, teko atsisakyti nemažai gerų dizaino ir gamybos sprendimų vien todėl, kad jiems neturėčiau reikiamų resursų – arba tektų gerokai viršyti biudžetą, siunčiantis iš užsienio. Nepaisant to, deramai pasistengus, šį tą gauti galima. Medžiagų ir įrankių paieškos bei techniniai sprendimai man užtruko ne vieną mėnesį, tad, nors ir būdamas šios srities mėgėjas-diletantas, norėčiau pasidalinti savo atradimais ir patarimais su tais, kurie planuoja statytis savo laivus, ir nenori kartoti šio kančių kelio.

  1. Statybinės medžiagos
    1. Fanera. Jūrinė (Okoume, gabonmedžio) fanera Lietuvoje yra beveik neprieinama. Vienintelė tuo užsiimanti firma – „Adrenalino parkas“ (Vilnius, +370 5 2388290 info@adrenalinoparkas.lt ) naudoja Okoume fanerą, laminuodami ją kartu su kitų rūšių fanera. Galbūt didmena arba už labai gerus pinigus jie sutiktų parduoti Okoume atskirai, tačiau man šito nepasiūlė.
      Todėl lieka du variantai – spygliuočių fanera iš Senukų (ar panašių įmonių), ko kategoriškai nerekomenduoju dėl visiškai vandeniui neatsparių juose naudojamų klijų (be to, spygliuočių fanera yra labai netinkama laivų statyboje dėl „šiaušimosi“ nuo drėgmės), bei importuota  Latvijas Finieris beržinė fanera. Ją perparduoda ne viena įmonė Lietuvoje, Kaune (Garliavoje) – „Trukmė“ (+370-37-393322, info@trukme.lt). Kainos žmoniškos, produkcija tikrai kokybiška, tačiau geriausia užsisakinėti kuo anksčiau. Deja, sandėliuoja ne viską, ką pateikia kataloge – lakštų dydžiai tik iki 2.5×1.25m, kokybės klasės – tik nuo 3-ios. Tačiau ir ši yra pakankamai aukšta – neradau jokių defektų, pasitaikė tik viena kita maža šaka, jokių plyšių ar skilimų. Pagal kokybės sertifikatus, ši fanera nedaug kuo nusileidžia jūrinei. Pagrindinis trūkumas – didesnis svoris (700kg/m^3, kai tuo tarpu jūrinė (Okoume) – 450kg/m^3), tačiau didesnis stiprumas ir lankstumas tai šiek tiek kompensuoja. Mėletėlėje, taupydamas svorį, naudojau tik 4mm fanerą, ir, su gerai apgalvotu dizainu, tokio storio pilnai pakako tvirtai ir stabiliai konstrukcijai.
    2. Mediena. Tęsdamas negražią antireklamą, kategoriškai nerekomenduoju medienos iš Senukų. Prastai išdžiovinta, sakuota, kreiva, trapi, besideformuojanti pjaustymo metu, ir nepigi – nematau nė vienos priežasties ją naudoti. Deja, iki kol radau kitą šaltinį, kankinausi su šia antraeile produkcija, 70% išmesdamas dėl defektų. Gero produkto reikia ieškoti lentpjūvėse, prašyti „medienos staliams“ – rinktinės, be šakų, išdžiovintos iki 8%. Pats, būdamas Kaune, jau įpusėjęs statybas, radau puikų stalių Valdą, dirbantį Brolių Lentpjūvėje (Kaunas, Domeikava, Dvarkiemio g., LT-54340, geografinės koordinatės – 54.961195, 23.889217 (nes tikrai sunku rasti)). Valdo kontaktinis telefonas – 868516063. Kainos labai svyruoja priklausomai nuo to, iš kokių ruošinių mediena bus imama, tad gerai išsiklausinėkite ir patys dar patikrinkite aritmetiką. Kokybiškiausia, „stalių“ mediena pjaunama iš 5cm storio ruošinių, berods iki 6m ilgio. Valdas užsiima ir obliavimu, tiksliu išpjovimu iki reikiamų matmenų bei klijavimu (naudoja D3). Kai tekinau stiebą ir kitas rangauto detales, pirkau pas Valdą tiksliai išpjautą medieną, jungiau epoksidine derva (nes nepasitikėjau D3 klijais), ir tada vėl atveždavau atgal tiksliam išpjovimui. Sukalbamas žmogus, jo kainos visumoje daug mažesnės nei Senukuose, o kokybė skiriasi kaip dangus ir žemė. Pasakykite, kad Justinas („kuris laivo stiebus darėsi“) rekomendavo čia kreiptis, ir gal už šitą reklamą padarys kokią nuolaidą.
    3. Stiklo pluoštas, epoksidinė derva bei kiti chemikalai. Šiuos gauti ne ką lengviau, nei fanerą. Bent jau Kaune, radau du variantus: plačiai išreklamuotas „Spalvų ratas“ (Kaunas, Savanorių pr. 225, 8 645 55552, info@spalvuratas.com). Nesusigundžiau, nes atbaidė kaina, bet iš visko sprendžiant, tai atrodo kokybiška produkcija. Antrasis variantas – UAB Topplastas (Kauno padalinys – Raudondvario pl. 141, +370 (640) 22731 ). Parduoda įvairaus svorio stiklo pluoštą, epoksidinę, poliesterinę dervą, sferinius kamuoliukus joms tirštinti, ir t.t. Kaina – beveik 3 kartus pigesnė nei „Spalvų rate“. Kokybės lyginti negaliu nepabandęs abiejų, bet manęs nenuvylė. Ten dirbantis viršininkas – labai sukalbamas žmogus, padarė man nuolaidų iš giedro dangaus, kai papasakojau istoriją apie būsimas Mėletėlės statybas. Topplastas – ne itin išsireklamavusi firma, bet labai rekomenduotina. Jų epoksidinė derva – vokiška (Vosschemie Epoxy BK), ir, kaip įtariu, neturinti amino rūgščių, kas palengvina dažymą be papildomų epoksidinių gruntų – tačiau negaliu garantuoti, tą reikėtų patikrinti labiau nusimanantiems.Dar viena alternatyva, netoli Kauno, Prienuose (Statybininkų g.3-26) yra UAB Compositus, kurie taip pat turi epoksidinės dervos, ir šiek tiek platesnį kietiklių pasirinkimą. Kainos panašios kaip Topplaste. Kadangi nebandžiau jų produkcijos, nieko negaliu pasakyti.
    4. Tirštikliai dervai. Norint pasidaryti klijus ar glaistą iš epoksidinės dervos, ją geriausia tirštinti mikrosferomis, kurias parduoda Topplastas ir kiti kompozitinių medžiagų pardavėjai, tačiau ekonomiškesnis (bet šiek tiek sunkesnis) variantas yra medienos dulkės. Jų prisigamina, naudojant ekscentrinį šlifuoklį, surinkimo maišelyje. Jeigu darbų eigoje pritrūksta, galima paimti kokią nereikalingą lentą, prispausti prie jos įjungtą šlifuoklį, ir priremti sunkiais daiktais, kad nuo vibracijų nenukristų. Naudojant 20 ar 40 grūdėtumo švitrinį lapelį, per 10 minučių prisikaupia apie vieną stiklinę medžio dulkių. Primygtinai nerekomenduoju naudoti pjuvenų, kad ir kokios smulkios jos bebūtų – derva savo išvaizda pradeda priminti ekskrementus, o ją gražiai išglaistyti tampa beveik neįmanoma…
    5. Dažai ir lakas. Galintiems sau leisti, aišku, reiktų rinktis „standartinius“ poliuretaninius dažus ir/arba gelkautus, kurių galima įsigyti minėtame „Spalvų rate“. Tačiau tiems, kurių biudžetas kuklesnis, šįkart galiu rekomenduoti ir Senukų produkciją – pats laivo vidų dažiau akriliniais (vandens pagrindo) dažais „Tikkurila Harmony A“, išorę – alkidiniu uretaniniu emaliu Pentatop Universal M. Senukų kataloge jo nėra, bet jie jį turėjo Megos Senukų dažų spalvinimo skyriuje. Yra beveik identiški dažai Neosprint 30, tačiau jie parduodami tik balti. Tiek uretaniniai, tiek akriliniai dažai puikiai sukibo su epoksidinės dervos danga, nereikėjo jokių gruntų. Laką rangautui, švertui, rumpeliui bei vairo plunsnai naudojau taip pat iš Senukų. „Unica Super“. Nenuvylė. Su epoksidine derva sukimba be problemų. Tik, kaip su visais lakais, reikia nepamiršti tepti labai plonu sluoksniu ir saugotis lašų. Aš tepiau 5-iais sluoksniais kas parą, to pakako.
    6. Rangauto detalės. Skriemuliai, blokeliai, klampės, štoparai… Juos gauti – vargo vakarienė. „Spalvų ratas“ parduoda sertifikuotą produkciją, kuri, neabejoju, labai gera, bet pažiūrėjus į kainą, norisi cypti „už ką???“. Man pagelbėjo draugas iš JAV, atsiuntęs 40 metų senumo padėvėtos įrangos, kurią jau ketino išmesti (tais laikais gamindavo amžinus daiktus, dabar tokių nerasi…). Tokių draugų neturintiems galima šį bei tą gauti iš Senukų – bet rekomenduoti ramia sąžine negalėčiau. Pavyzdžiui, mano Senukuose pirktas troso įtempėjas giko atotampai atlaikė 10 minučių prie vidutinio vėjo. Pakeitus kitu, atlaikė dar tiek pat. Tačiau yra keletas internetinių parduotuvių, prekiaujančių valtimis, jų dalimis bei įranga. Aš trūkstamas detales (porą klampių ir hermetiškų liukų) pirkau iš Valčių Centro (http://valciucentras.lt , +370 693 55055 , info@valciucentras.lt ). Kokybiška produkcija, kainos – kartais neadekvačiai mažos, kartais neadekvačiai didelės, priklausomai nuo prekės. Rezultate išsilygina. Deja, specifinės įrangos burlaiviams jie neturi – teks ieškoti kitur.
    7. Takelažas. Virvių švartovams ir ne kritinės reikšmės judančiam takelažui galima gauti ir Senukuose, tuo tarpu rimtesnes – šotui, falui, giko atotampai – pirkau iš to pačio Valčių Centro. Turėjo ne visą spalvų paletę, bet kainos ir kokybės santykis tai atpirko.
    8. Varžtai, medvaržčiai ir kita smulkmė. Neturėdamas laiko ir kantrybės, pirkau viską iš Senukų. Jie turi nerūdijančios produkcijos, bet labai ribotą pasirinkimą, tad pirkau paprastą. Rekomenduočiau variu dengtus medvaržčius – ilgaamžiškesni. Galvas būtina padengti epoksidine derva.
    9. Medžiagos burei: Tyvek. Vargdieniams, norintiems savu kailiu įsitikinti, kokia kančia yra dirbti su Tyvek burėmis, nurodau – medžiaga parduodama Senukuose, geriausia – Tyvek Solid (yra ir Pro, bet ji žalia vienoje pusėje, be to, prie tos pusės niekas nelimpa). Siūti siuvimo mašina šią medžiagą nelinkėčiau net savo pikčiausiam priešui. Pats kovojau 2 savaites, išbandžiau 2 skirtingas siuvimo mašinas, net buvau pasikvietęs meistrą, kad sureguliuotų – deja, kas nelemta, tas nelemta. Galbūt galingos, industrinės mašinos ir pajėgtų susitvarkyti su šia medžiaga (nes ji labiau primena popierių, negu audinį), bet kas tokias turi, tas turbūt gali įpirkti ir dakroną… Taigi, Tyvek belieka klijuoti lipnia juosta. Kategoriškai, primygtinai, be jokių išlygų patariu – NIEKADA nenaudokite vienpusės lipnios juostos, nesvarbu kokia gera ji bebūtų. Išbandžiau 4 skirtingas lipnias juostas, įskaitant pačias brangiausias – JOKIA vienpusė lipni juosta nesilaiko ant Tyvek, išskyrus firmines DuPont juostas, kurių kaina nesunkiai padvigubins visos burės biudžetą. Tuo tarpu dvipusės lipnios juostos veikia kur kas geriau. Išbandžiau 7 skirtingas rūšis, ir nustačiau, kad geriausiai veikia armuotos dvipusės juostos – galima gauti Senukuose, jos skirtos klijuoti kilimams prie grindų. Tačiau parduodamos tik plačios (5cm), ir kai kurioms siūlėms tiek daug gali nereikėti. Todėl kur kas pigesnis variantas – biuro reikmėms parduodamos dvipusės lipnios juostos, paprastai 17mm pločio. Pigiausia ir kokybiškiausia, ką radau – raštinės prekėse Kaune, Gruodžio g. 64. Nors atrodo nekaltai, tos juostos stiprumas yra bent 80% Senukinės armuotos juostos stiprumo, o kaina du-tris kartus mažesnė. Tiesa, būtina paminėti, jog 17mm plotis Mėletėlės burei visgi pasirodė esąs per mažas, tad didesnei nei maždaug 4m^2 burei rekomenduočiau daryti 34mm siūles, klojant dvi 17mm juostos eiles. Jei norite tikrai ilgaamžiškos burės (kiek įmanoma su Tyvek), tada galbūt verta nesiterlioti ir pirkti plačią armuotą juostą iš Senukų, tačiau geriau tą daryti tik horizontalaus „kirpimo“ burėse – kadangi ši juosta yra ganėtinai stora, susidarę iškilimai burės paviršiuje gali sukurti papildomą pasipriešinimą, jei siūlės eis ne lygiagrečiai oro srautui. Naudojant šias medžiagas, burę švertbotui galima „pasisiūti“ už 20-30 eurų, užtrunkant 2-3 dienas. Manoji su reguliariais lopymais atlaikė tik vieną sezoną (mėnuo buriavimo, dvi regatos, kepinanti saulė, pora audrų, nemažai plazdenimo, tuzinas virtimų), bet geriau padaryta gali atlaikyti ir daugiau. Tuo pačiu verta paminėti tam tikrus nukrypimus nuo tradicinių burės siuvimo taisyklių: rekomenduočiau maksimalų burės pilvą formuoti kuo arčiau priekinės škatorinos (jei įprastai norėtumėte jos ties 40% stygos ilgio, darykite bent ties 20%), kadangi Tyvek yra labai tampri ir nestabili medžiaga, ir pilvas bus „nupučiamas“ atgal. Tačiau dar svarbiau – jei nenaudojate lačių, galinės škatorinos išpjovą pagilinkite bent kelis kartus nuo tradicinės (1/74) proporcijos. T.y. jei 3m ilgio galinėje škatorinoje tradiciškai būtų daroma 4cm įdubimas, su Tyvek darykite bent 8cm. Aš to nežinojau, laikiausi 1/74 santykio, ir sezono pabaigoje galinė škatorina jau išsitampė tiek, kad pradėdavo plazdėti net prie silpnų vėjų, kad ir kiek didinčiau tos jos tempimą. Tyvek burė yra greitas ir pigus būdas pasitikrinti laivo balansą prieš keliaujant pas profesionalų burių siuvėją, ypač, jei laivas savadarbis, tačiau nereikia iš jos tikėtis per daug. Jei kam nors pavyks su tokia bure pralenkti mano 3-ios vietos regatoje rekordą, iš pagarbos pastatysiu bokalą alaus. Ganėtinai realu tikėtis, jog šia bure plaukiosite iki penkių kartų tiek valandų, kiek užtrukote ją gamindami.
    10. Medžiagos burei: sintetika. Perkant „tradicinį“ dakroną, kaina bus tokia, kad nebeliks prasmės pačiam siūtis – geriau jau keliauti pas profesionalą, ir gauti profesionalų produktą. Tačiau yra ir tarpinis variantas tarp „vienakartinės“ Tyvek ir šimtus kainuojančios profesionalios burės. Panevėžyje veikia specializuotų audinių parduotuvė UAB Safepra (beržų g. 8, 868827108), kurioje yra į dakroną ganėtinai panašios primenančios medžiagos. Dar atlieku eksperimentus, nes nesu tikras, ar tai – poliesteris, ar nailonas. Parduodama 1.5m pločio rulonais, svoris – 160kg/m^2, kaina – maždaug 2 eurai už bėginį metrą (1.4 euro už kvadratinį). Naujos burės kitam sezonui siūti dar nepradėjau, tad kol kas negaliu komentuoti šio medžiagos tinkamumo, tačiau Kupiškio marių regatos metu mačiau laivą su tokiomis burėmis, ir kapitonas atsiliepė teigiamai.
  2. Įrankiai
    1. Labai rekomenduoju įsigyti japoniško stiliaus pjūklą (pull-saw). Ko gero universaliausias iš visų mano turimų įrankių. Tinka tiek stambiems, tiek smulkiems pjūviams. Nepaprastai tikslus. Yra Senukuose, kokybė patenkinama.
    2. Maži, delniniai obliai (block plane, spokeshave). Dėl paklausos trūkumo tai yra prabangos prekė Lietuvoje. Variantai du: „kiniški“, kuriuos radau Aleksoto turguje už 4 eurus pas rūsčią moteriškę, prekiaujančią rankiniais medžio apdirbimo įrankiais (nežinau jos vardo, paklauskite prie bet kurio įrankių prekystalio, ir jums nurodys, kur eiti), arba firminiai Stanley obliai, prieinami poroje internetinių parduotuvių, kainuojantys šimtus eurų. Tarpinių variantų, deja, nemačiau, tad rinkausi Aleksoto turgaus produkciją, kurią vėliau teko valandas „tobulinti“ plaktuku ir šlifavimo akmenimi, kad ji taptų tinkama naudoti.
    3. Galandimo laikikliai oblių ašmenims. Lietuvoje neegzistuojanti prekė, net nelabai turinti oficialų pavadinimą – angliškai vadinama honing guide arba honing jig. Būtinas daiktas, norintiems išgaląsti oblių taip, kad dirbant neskaudėtų rankos, o oblius pakeliui nenusineštų pusės laivo. Galima siųstis iš užsienio, arba, kaip aš dariau, pasigaminti pačiam (viena pirmųjų nuotraukų Mėletėlės statybų aprašyme). Užtrunka pora valandų, išlaidos – keli eurai. Kokybė, aišku, šiaip sau, bet vis vien geriau, nei galąsti be nieko. Norintiems galiu duoti šio įrenginio brėžinius.
  3. Kita
    1. Dažymas. Nemažai laivų statytojų sako, jog jeigu laivas yra dengtas epoksidine derva (su arba be stiklo audinio), papildomai gruntuoti prieš dažant nėra būtina. Tačiau dauguma epoksidinės dervos rūšių turi amino rūgšties, kuri stingimo metu iškyla į paviršių, ir vėliau labai prailgina emalinių (ir kai kuriu kitų rūšių) dažų džiūvimo laiką, kai kada – išvis neleidžia išdžiūti. Kai derva jau sustingusi (bent po 2 parų), tas rūgštis galima nuplauti su karštu muiluotu vandeniu, stiprokai pašveičiant kempine. Tą daryti reikėtų dar prieš šveičiant dažomas vietas su švitriniu popieriumi, nes amino rūgščių granulės greitai jį užkimš. Kai kurios epoksidinės dervos būna gaminamos be šios rūgšties, ar sumažintu jos kiekiu. Kai stačiau Mėletėlę, bandžiau nustatyti, ar minėtoji vokiška derva turi amino rūgšties, bet iki galo nebuvau tikras, tad dėl visa ko nuploviau ir nušveičiau visą korpusą. Problemų dažant nebuvo.
    2. Lakavimas. Vardan ilgaamžiškumo, rangautą bei kitas lakuojamas detales prieš tai padengiau epoksidine derva. Lakas su derva sukimba puikiai, tačiau reikia įsitikinti, ar jis turi ultravioletinių spindulių filtrą, antraip šie gali suskaldyti epoksidinės dervos sluoksnį, ir lakas taipogi sueižės.
    3. Vaitojimo kėdė. To pačio draugo iš JAV patarimas: visada turėk dirbtuvėse „vaitojimo kėdę“, į kurią galėsi beviltiškai susmukti, padaręs kokią nors siaubingą klaidą… Pavyzdžiui, priklijavęs valtį prie garažo grindų. 🙂

Sėkmės visiems, norintiems savo rankomis sutverti laivelį!