Palūšės regata

Paluse1

Prieš tai: Nuotykiai Sartų ežere

Projektuodamas Mėletėlę, aš tikrai neplanavau jos versti lenktyniauti. Jau pirmuosiuose etapuose buvo nuspręsta – prizminis koeficientas bus žemas, kad valtelė būtų lengvai išjudinama prie silpniausių vėjų, tačiau to kaina – mažas ir sunkiai pasiekiamas maksimalus greitis… O liugerinė burė, puikiai tinkanti nenuspėjamoms ir gūsingoms sąlygoms, taip pat nėra labai efektyvi kylant į vėją. Na, ir jau neminint silpniausios grandies laive, įsitaisiusios tarp šoto ir rumpelio. Tačiau kai mano geras draugas Marius Ivaškevičius užsiminė, jog netoliese vyks Palūšės regata, nusprendžiau, jog nesudalyvauti būtų nuodėmė… Blogiausiu atveju atimsiu iš kažko paskutinę vietą!
Mėletėlė buvo greitai pakrauta ant mašinos stogo, ir nepraėjus nei valandai, žvelgiau į stiproko vėjo šiaušiamus Lūšių ežero vandenis. Mano valtelė atrodė ganėtinai keistai šalia kitų, kur kas brangesnių ir profesionaliau pagamintų burlaivių…

Lenktynės, kaip ir visi išbandymai, greitai parodo trūkumus ir pasiruošimo stoką. Ir taip, likus vos porai minučių iki pirmojo starto, supratau, jog mano burės antrojo rifo rifbanto rifštertai yra per trumpi, kad apimtų visą burės perteklių ir giką… O kadangi tą akimirką siautėję gūsiai kėlė nerimą, nedrįsau plaukti pilna bure. Laimei, spėjau suraišioti naujus rifštertus iš atliekamų virvelių, ir įšokti į Mėletėlė dar prieš starto signalą. Besisukinėdamas prie savo akivaizdžiai savadarbės valties, sulaukiau ne vieno rūstaus ir nepatiklaus žvilgsnio iš buriavimo sporto veteranų…

Paluse2

Kiaulystės dėsniai suveikė pilnu pajėgumu – dar neįpusėjus maršruto, vėjai aprimo, ir, nusprendęs surizikuoti, paaukojau dvi minutes, kurių metu išrifavau pilną burę. Rezultatas pasiteisino – prarastas pozicijas atgavau, nors ir tolesnių varžovų pasivyti jau nepavyko. Po kelių etapų tapo ganėtinai aišku, kurie laivai paliks mane toli savo kilvateryje, o su kuo dar įmanoma varžytis: tai savadarbis trimaranas, kuris visada atplaukdavo paskutinis, pramoginis – pusiau lenktyninis katamaranas su dviejų jūreivių įgula, ir Dariaus Viržonio „Vasara“. Pastarieji du laivai buvo gerokai aukštesnės pajėgumo klasės nei mano „Mėletėlė“, tačiau vienu metu vėjams gerokai aprimus, išryškėjo mano laivės pranašumas – ji juk ir buvo sukurta tokioms sąlygoms. Ir tik tada turėjau šansų rungtis su gerokai tobulesniais laivais ir jų labiau patyrusiais kapitonais.

Paluse3

Prieš paskutiniuosius plaukimus, savo klasėje pretendavau į garbingą antrąją vietą (jei gerai pamenu, iš keturių dalyvių šioje klasėje). Vėjas sustiprėjo ne juokais, ir, vydamasis už poros šimtų metrų nuo manęs plaukiantį Darių Viržonį ir jo „Vasarą“, staiga išvydau, kaip jo švertbotas paguldė bures ant vandens. Pirmoji mintis – „antra vieta mano!”. Tačiau, man artėjant bėgo minutės, o Dariaus laivas nesikėlė. Sunerimau, ir pakeičiau kursą link jo. Tenai jau sukinėjosi vienas iš katamaranų. Situacija greitai tapo aiški: „Vasaros” švertas iššoko iš šulinio, ir nėra už ko užsikabinti, kad ją atverstum. Bangos šiaušėsi, vėjas nešiojo purslus, košė žvarba, iki artimiausio kranto – bent šimtas metrų. Apimtas nepasverto jaunatviško heroizmo, sugalvojau šokti iš Mėletėlės, paliekant ją partempti katamaranui, kol aš padėsiu Dariui atversti jo „Vasarą“. Skubėjimas, nesusišnekėjimas ir bangų sūpavimas baigėsi nesėkmingu šuoliu ne į vandenį, o ant vairo mechanizmo. Šiurpus „trakšt”… Bet nebuvo laiko ištirti, kas nutiko. Priplaukiau prie Dariaus, ir, sujungę jėgas, ilgai ir sunkiai vartėme jo „Vasarą”, kol galiausiai, priplaukus kitam katamaranui, pavyko prišvartuoti abu laivus vieną prie kito, ir visi drauge nudreifavome į krantą. Mėletėlė partempta laukė ant smėlio. Vyliausi, kad sulaužiau tik vairą… Deja, šis pasirodė esąs stipresnis už trancą, ant kurio buvo pakabintas.

Ir taip mano pasirodymas Palūšės regatoje baigėsi anksčiau laiko. Prarastas trancas – tačiau įgytas draugas, po šiurpių nuotykių maloningai pakvietęs pasivaišinti arbata ir sausainiais su jo gausia šeimyna. Vėliau, grįžus prie Sartų, per vieną vakarą laivagalį pavyko suremontuoti stebuklingąja epoksidine derva ir krūva medvaržčių. Visa laimė, kad automobilio bagažinėje vežiojausi pusę savo dirbtuvių… Ir taip po kelių dienų Mėletėlė vėl skrodė vietinius vandenis.

Paluse4

Toliau: Kupiškio regata