Nuotykiai Sartų ežere

Sartu_ezeras

Prieš tai: Pirmasis paleidimas

Nors Mėletėlė buvo sukurta dviems keliauninkams, dėl nesusiklosčiusios asmeninės situacijos toliau teko plaukioti vienam. Laivę ant mašinos stogo nuvežiau prie Sartų (Dusetų rajonas), ir tris savaites sukinėjau ratus šiame šakotame ledyninės kilmes ežere, apsuptame kalvų ir miškų, sukuriančių nenuspėjamus, gūsingus ir sūkuringus vėjus – kai jų išvis būna. Vienas pirmųjų plaukimų baigėsi liūdnai – patekęs į audrą, sulaužiau giką, ir taip išmokau vertingą pamoką: jei burės pėda nepririšta prie giko, geriau prie jo vidurio šoto taip pat nekabinti… Laimei, kartu su laiveliu atsivežiau ir epoksidinės dervos nenumatytiems remontams. Po dviejų dienų Mėletėlė vėl skrodė vandenį. Plaukiojau beveik kiekvieną dieną, treniruodamasis, reguliuodamas šią neįprastą ir sudėtingą burę, mokydamasis, kaip elgtis su štiliniu vėju, kuris bet kurią akimirką gali atnešti medžių šakas laužantį gūsį – Sartų ežero ypatumai.

Rekordinė iškyla buvo rugpjūčio 20d., kuomet, prognozei žadėjus stiprų pietvakarių vėją iki pat nakties, ryžausi perplaukti visą ežerą išilgai, iki Dusetų miesto. Į vieną pusę – 12 km, ir atgal tiek pat, o, kaip žinoma, zigzagais plaukiantiems burlaiviams atstumas kartais ir padvigubėja, ir patrigubėja… Teko nemažai paklaidžioti painiuose ežero sąsiauriuose ir vingiuose, ieškant bent švelniausio dvelksmo upės siaurumo praplaukimuose, saugantis pelkynų, seklumų, ir gausios povandeninės augmenijos… Nepaisant to, Dusetas pavyko pasiekti tik po 4 valandų, didžiąją laiko dalį kapanojantis priešvėjiniais kursais. Trumpas išsilaipinimas, išdidus pasivaikščiojimas, vietiniams stebintis mano laiveliu, ir – kelionė atgal.

Vienas iš Merfio dėsnių, skirtas dviratininkams – į kurią pusę bevažiuosi, vėjas pūs į veidą – dar labiau galioja buriuotojams. Vos pasukau Mėletėlę namų link, Bangpūtys pasisuko kartu. Viltys apie lengvą pavėjinį grįžimą subyrėjo, tačiau pamaniau – na, bet nieko tokio, tik dar 4 valandos laviruotės, – tačiau jau po pusvalandžio jėgos iš aukščiau „išjungė“ vėjo likučius, ir ežeras tapo stiklinis. Nenumaldomai vakarėjo, o nuo namų mane skyrė dar apie 10 kilometrų. Mėletėlė stovėjo vietoje kaip su inkaru. Faktas, jog į šią ilgą kelionę nepasiėmiau maisto, nublanko prieš šiurpų supratimą, jog namie palikau ir irklą… Ko tik neteko išbandyti – valties siūbavimas, „malimas“ vairo plunksna, burės „pompavimas“… Kol galiausiai, įbaugintas artėjančių sutemų, paaukojau savo marškinius, ir, jais apvilkęs plaštaką, pradėjau irtis. Laimei, likus paskutiniams kilometrams iki namų, prie manęs priplaukė vienas geriausių Sartų ežero žvejų, ir padėjo parsiirti namo. Į uostą grįžau 1-ą valandą nakties. Dar viena pamoka: nė žingsnio iš namų be irklo…

Iš viso Sartuose surengiau bent 12 ilgų išplaukimų, kurių metu nuotykių buvo apsčiai. Tuzinas apsivertimų, sulaužytas gikas, slėpynės užuovėjose nuo audros, burės remontas ant vandens, improvizuoti takelažo patobulinimai iš atliekamų virvių, „žmogus už borto“ treniruotės, vietoj žmogaus už borto mėtant vandens pompą… Taip pat išsilaipinimai negyvenamose salose, kur „žmogaus koja dar nebuvo žengusi“ (tačiau palikta tuščių butelių ir skardinių), laimėtos lenktynės laviruotėje prieš porą pradedančiųjų burlentininkų, taip pat – prieš motorinę valtį (!), kuomet man nurimo vėjas, jai – sugedo motoras. Vėjas sugrįžo, o motorą pataisyti taip greitai nepavyko… Simboliškas kuriozas, paliekantis ką pamąstyti apie labai panašią žmogaus priklausomybę nuo gamtos ir savo kūrinių.

Tačiau ko gero linksmiausias nuotykis buvo vieną šiltą vakarą grįžtant namo. Vėjas jau rimo, kursas – fordevindas, tad nusprendžiau išsitiesti ant Mėletėlės dugno ir pasnūduriuoti, viena ranka prilaikydamas rumpelį, ir stebėdamas kryptį pagal nuo burės krentantį šešėlį. Iš šono pažiūrėjus, valtis atrodė tuščia. Mano kursas susikirto su po ežero vidurį besiirstančia šeimynėle – vyras, žmona, ir jų gal 10 metų berniukas. Vėjui vos bedvelkiant, galėjau puikiai girdėti, ką jie savo valtelėje šnekėjo. Ir taip man praplaukiant pro šalį, vaikis staiga sukliko – „mama, žiūrėk! Vaiduoklių laivas!!!”… Užsikvatojau taip, jog vos neatsidūriau vandenyje. Gaila, kad neturėjau skeleto rankos – būčiau iškėlęs virš borto ir pamojavęs…

Toliau: Palūšės regata