Nuo Ožkinių iki Palūšės

Nuostabus Ignalinos ežerų labirintas suteikia daug galimybių keliauti vandeniu mažu laiveliu. Nenuostabu, kad čia nuo seno keliaujama valtimis ir baidarėmis. Beje, baidarininkai labiau mėgsta leidimąsi žemyn upių vagomis; ežerai nėra mėgstami „plačiosios baidarių visuomenės“ dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, nėra srovės ir reikia irkluoti. Esant stipresniam vėjui ir pakilusiai ežero bangai tai gali pareikalauti ne tik fizinio, bet ir dvasinio pasirengimo. Čia buriuotojų bendruomenė turi rimtų pranašumų.
Iš daugelio gOzkiniaiSakarvaalimybių pasirinkau šiaurės – šiaurės rytų kryptimi einantį maršrutą, pradedant Žeimenos ištakomis Žeimenio ežere ties Ožkinių kaimu. Pasirinkimą iš esmės nulėmė oro prognozė, žadėjusi mano pasirinktam savaitgaliui palankų pietvakarių-vakarų vėją. Ilgas ir siauras Žeimenis upeliu jungiasi su kiek erdvesniu Šakarvos ežeru. Iš pastarojo visiškai nesunku patekti į Lūšius ir Palūšę. Toks kuklus, kiek daugiau nei 12 km (6.5 NM) maršrutėlis, leidžia be įtampos „sutilpti“ į pusdienį, pasiliekant laiko mėgautis maudynėmis ar tiesiog relaksavimu saulėtoje pakrantėje.
Logiškas maršruto skaidymas į du etapus: iki Šakarvos tilto ir po jo. Mažas burlaivis puikus tuo, kad po žemu tiltu jį galima tiesiog prastumti pavertus ant šono, nenuimant stiebo. Todėl tiltas (kartais apmaudus, o kartais įdomus buriuotojų gyvenimo trikdis) tokiu atveju nėra neįveikiama kliūtis. Kaip ir upelio krantuose augančių medžių šakos. Žymiai rimtesnio pavojaus šaltiniu galėtų būti virš vandens nutiestos aukštos įtampos elektros linijos, kurių pasirinktame maršrute yra net trys. Viena jų kerta Žeimenį prieš pat Šakarvos tiltą, o kitos dvi pravestos virš Šakarvos ežero. Mano „Vasaros“ stiebo topas nuo vandens yra bene 5 m aukštyje, todėl įsipainioti į 110 kV elektros linijos laidus nėra labai realistinis scenarijus. Vis dėlto, sėdint laive stiebas atrodo žymiai aukštesnis, o laidai – žymiai žemiau. Dėl šventos ramybės elektrikai galėtų pakabinti ženklą, rodantį laidų aukštį nuo vandens žemiausioje vietoje.
Plaukėme mudu su „Vasara“ tarsi aksomu bridome. 2-4 m/s bakštagai, kai kada – fordevindas leido atsipalaiduoti ir medituoti stebint ežero krantus ir paskui (prieš srovę!) besikapstančią baidarininkų grupę. Beje, išskyrus tą vieną grupę, daugiau baidarininkų taip ir nesutikau – tik žvejus. Nemenkas maršruto privalumas.

Žeimenio fone - "Vasaros" bakas
Žeimenio fone – „Vasaros“ bakas

Pirmuoju meditacijos trikdžiu tapo posūkis į vakarus link Naujųjų Bajorų, kai supratau, kad vėjo nebėra iš niekur, o saulė kepina mano neoprenu dengtą nugarą. Teko išsitraukti irklą. Įsivaizdavau, kad niekas nemato kaip atkakliai siekiu priešakyje saulėje ir vėjyje raibuliuojančio vandens plotelio. Toliau – jau minėti aukštos įtampos laidai; dėl šventos ramybės pasukau palei meldus, kur laidai aukščiau …
"Vasara" tik ką prastumta po tiltuŠakarvos tilto „prašvita“ (aukštis tarp vandens paviršiaus ir tilto apačios) vargu ar siekia 2.5 metro. Prieš įplaukdamas į protakos (mmm, skaidrus upeliukas smėlėtu dugnu, kaip ir daugelis Nacionalinio parko ežeryne) žiotis nusileidau bures, pasikėliau giką. Žinoma, krapščiausi per ilgai, praradau greitį, stiebas užsikabino už pakrantėje augančio juodalksnio šakų, srovė nunešė atgal… Jokio streso, tik vėl teko išsitraukti irklą. Pavertęs laivelį ant šono pasijutau lyg būčiau pasiėmęs didžiulį nuostabiai lengvą kūjį su 4,5 m ilgio kotu. Tiek čia to darbo. Tik žiūrėk, kad daiktai iš kokpito nenukristų į vandenį ir nenuplauktų.
Šakarvos ežere judėjimas didesnis. Sutikau dvi motorines valteles, pakrantės melduose „radau“ prišvartuotą kokių 6,5 m jachtą. Vieni valtininkai į pasisveikinimą atsakė, bet į mano komentarus apie gražų jų laivelį neatsekė nieko. Arba jiems nelygis, arba nesupranta lietuviškai.
Dar vienas štilis šiauriniame Šakarvos gale, ir aš jau erdviuose Lūšiuose! Tikra atgaiva: halfvinas lengvai krenuoja laivelį, vanduo linksmai čiurlena aplink forštevenį, vėjas vėsina įkaitusį neopreną… Gyvenimas.
Nakvynei pasirenku Palūšės kempingą. Nelabai romantiška vieta, bet tiek to. Kitur buKempinges savi trūkumai: tai palapinės statyti negalima, tai laivo nematyti per meldus…
Nuo Palūšės iki Vaišniūnų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *