Kodėl aš turiu leistis jūromis vėl?

I must go down to the seas again, to the lonely sea and the sky,
And all I ask is a tall ship and a star to steer her by;
And the wheel’s kick and the wind’s song and the white sail’s shaking,
And a grey mist on the sea’s face, and a grey dawn breaking.

I must go down to the seas again, for the call of the running tide
Is a wild call and a clear call that may not be denied;
And all I ask is a windy day with the white clouds flying,
And the flung spray and the blown spume, and the sea-gulls crying.

I must go down to the seas again, to the vagrant gypsy life,
To the gull’s way and the whale’s way where the wind’s like a whetted knife;
And all I ask is a merry yarn from a laughing fellow-rover,
And quiet sleep and a sweet dream when the long trick’s over.

/John Masefield/

Corfu small

Klausimas tiek pat beprasmis, kiek begalinis ar individualus kiekvienam su mažu laiveliu pabuvusiam jūroje ir pabandžiusiam pagalvoti apie tai. Mano draugas Alvydas sako kažkokią sudėtingą ir tuo pačiu paprastą mintį apie tai, kad jam reikia sumažinti savo gyvenamąją aplinką (vidinę, buitinę betarpiškai suvokiamo pasaulio dalį) iki minimumo tam, kad būtų lengviau atsiverti pasaulio begalybei už buities ir kasdienybės ribų. Nežinau, ar teisingai jį suprantu, bet iš esmės man čia viskas prasminga: tam, kad priartėtum prie amžinų dalykų, reikia nusivalyti buities, įsipareigojimų ir kitokio krantui būdingo nerimo luobą. Ar kas nors gali ginčytis su tuo, kad mažas laivelis bekraštėje jūroje yra žymiai mažiau ir žymiai daugiau už sodybą miško glūdumoje, kurios taip pat (bent jau teoriškai) galėtų būti pakankamai mažai?  Paulius Kovas (ir ne tik jis) mato savo bei kitų žmonių gyvenimą audroje, pateikdamas plaukimą jūromis (vandenynais!) kaip kovą (homonimas čia, beje, atsitiktinis!). Su savimi. Su stichija. Taip pat gražu ir tam tikru gyvenimo laikotarpiu neabejotinai prasminga. Tik… ar vieną dieną nepasijunti kovojantis ten, kur išskyrus tave patį nėra norinčių kautis? O po to ar dar lieka jėgų ir motyvacijos kam nors kitam, išskyrus kovą? Salys Šemerys sako, kad jam visur reikalingas vėjas, ir tai taip pat (po velnių) yra gražu, nes taip, vėjo mums reikia. Ne tik tam, kad jo būtų burėse, bet ir tam, kad negyventume pridvisusiame ore. Štai čia paviršutiniškų apibendrinimų ir mažo laivelio bekraštėje jūroje mėgėjai nesunkiai rastų loginę grandinėlę, dėl kurios galėtų iš aukšto pasižiūrėti į sodybos miško glūdumoje turėtojus: kaip ten oras, ar dar nepridviso? Rimtautas Rimšas tiek per savo knygų herojus, tiek asmeniniame bendravime kartais prasitaria, kad nereikia niekur plaukti. Ir norėti nieko nereikia. Tik būti. Čia stipriai pasakyta, bet tada vis tiek išlieka klausimas – kaip tą buvimą padaryti kokybišką? Netampantį destrukcija ir nesukuriantį naujos įtampos, naujo nerimo ir dar daugiau beprasmės (?) atsakomybės, nei tą daro kranto rūpesčiai, atsakomybė ar nerimas.

Smagiausi tautiniai marinistiniai blogeriai taip pat nevengia pabarstyti įdomių minčių šia tema. Vienas jų atsakomybę už savo gyvenimo būdą deleguoja genetiniam paveldui ir jo nešamiems universaliems senoviniams žmonijos įgūdžiams (stebėti, analizuoti aplinką, viską įsiminti, būti gurdesniu už kitus ir viską mokėti – nuo kovos iki įrankių ar ginklų gamybos, piešimo ant sienų iki dvasinių apeigų). Esą modernusis pasaulis ne tik išlaisvino mus nuo poreikio gyventi paprastai, mokėti viską, bet ir nuskurdino, padarė nelaimingais. Dėl to grįžimas prie viską mokančio, už save ir už savo šeimą teatsakančio žmogaus būties gali būti sugrįžimo į pirmykštę laimę prielaida. Nežiūrint kiek išpūsto ir painaus aiškinimo, ginčytis su tokiu traukos būtent į jūrą interpretavimu būtų sunku. Nuoširdžią gamtos trauką išpažįstantis kitas autorius akcentuoja saulėtekių grožį bei romantiką, didelius ir mažus asmeninius atradimus, kuriuos jis sieja su buriavimu. Visa tai svarbu, ypač siekiant patraukti paskui save į jūrą šeimą, bet vargu ar būtų pakankamai stipru, jei nebūtų kažko daugiau.

Kažkada esu prasitaręs, kad net nežinau, ar noriu plaukti į jūrą. Bet ar yra šansų neplaukti? Masefield‘o eilėraštis neatsitiktinai atsidūrė šio straipsnio pradžioje. Jį galima skaityti dvejopai. Vienas būdas – „susirinkti“ iš pažiūros saldoką romantinį patosą, nes čia daug gražių ir vietoje pasakytų žodžių, kuriuos pakankamai sunku gerai išversti į kitą kalbą, nesuardant subtilios prasmės, nešamos anglų kalba. Skaičiau šio eilėraščio rusišką S. Maršako vertimą, kuris man pasirodė per saldus, per laisvas ir pernelyg nutolęs nuo originalo. Kitas būdas – pasižiūrėti po romantišku kevalu, kur aš matau nemažai neišvengiamybės („I must go down to the seas again …“, „Is a wild call and a clear call that may not be denied“) ir susitaikymo („to the vagrant gypsy life“, „And all I ask is...“) natų. Jos ir „sminga“ giliausiai. Ypač kai susipažinęs su J. Masefield‘o biografija pamatai, kokiu keliu šios natos atėjo į eilėraštį.

Reziumuodamas sakau: neturiu vientiso, sąžiningo ir nuoseklaus pateisinimo, kodėl turiu vėl leistis jūromis. Ir prieš ką turėčiau teisintis? Žinau tik, kad bent jau kol kas neįsivaizduoju nieko geresnio. Taip, veikia klajoklio instinktai, noras pamatyti, atrasti, pasijusti kitaip, nei šiame krante. Veikia noras pasijusti atsipalaidavusiu, kai tavo buitis, saugumą užtikrinantys elementai sumažėja iki akimis nesunkiai aprėpiamo ploto, pačių reikalingiausių daiktų. Jei tame apribotame plote dar gali matyti ir vieną-kitą žmogų, su kuriuo pasirinkai būti (ir jis pasiryžo dalintis su tavimi neišvengiamus sunkumus), labai sustiprėja laimės pojūčio tikimybė. Neatmestina galimybė išvalyti savo vidinį „aš“ nuo nereikalingų įpročių, ydų ir apsileidimų pavojaus akivaizdoje, pažadinti apsnūdusį pasitikėjimą savimi ir kūrybines galias. Nuo tam tikro gyvenimo momento (pakankamai ankstyvo) pradėjau nebenorėti ir nebesiekti „lengvų“ patirčių. Jos – kaip kelionė į kalno viršūnę funikulieriumi. Skirtos tik nusifotografuoti ir sieloje paliekančios lygiai tiek pat, kiek ekrane pamatytas vaizdas. Todėl kai kolegos, vos užmetę akį į varvantį nuo lietaus ir jūros vandens mano vidurvasario portretą, kompiuterio ekrane energingai sklaido geltonai-žaliai-žydras fotografijas, pasakodami apie nuostabų laiką kokiame nors pietiniame paplūdimyje, kur viskas buvo „all inclusive“ ir toookia gera kaina, nepatiriu kokių nors emocijų, kurios būtų stipresnės už paprastą norą atsidurti savo laive, kur viskas ne taip gražu, galimai neracionalu ir „non-inclusive“. Ten tyliau ir kartais pasupa. Galų gale, visi žinome, kad išplaukimo į begalybę neišvengsime nė vienas. Atvira jūra nėra pats blogiausias būdas prie to po truputį, jokiu būdu neskubinant įvykių, artėti. Ir tada viskas, ko gali norėti – tai tik geras laivas ir jam vesti tinkama žvaigždė.

PenkieseGileje small