Kaip plaukiojanti idėja atsidūrė ant tikrovės seklumų

Kadaise kažkas gerai pastebėjo: „vyrai visada lieka vaikais; tiesiog jų žaislai tampa brangesni“. Na, kone kiekvienas anksčiau ar vėliau susigalvoja kokį nors hobį, pramogą laisvalaikiui, ir, kitiems kraipant galvas, imasi „žaisti“. Tačiau vargas tiems, kurie savo laisvalaikiui išsirinko buriavimą. Ne tik todėl, kad „jachta yra skylė vandenyje, į kurią metami pinigai“, bet ir todėl, kad į tą skylę, anksčiau ar vėliau, tiesiogine ar perkeltine prasme, įkrenti ir pats. Išlipti – jau sunkiau.

Buriavimu susidomėjau, apie 2009-sius metus, studijuodamas, kuomet mergina, su kuria tada draugavau, man pasiūlė vasarą pasistatyti plaustą, o aš, pusę vaikystės ir taip praleidęs baidarėse, nusprendžiau šiam darbui įkinkyti vėją. Plausto ir burės kombinacija nepasiteisino, tačiau vėjas spėjo perpūsti galvą, ir (turbūt) visam gyvenimui užkrėtė aistra pažaboti šią gamtos stichiją. Kitais metais, skaičiuodamas varganus studentiško biudžeto centus, perdariau plaustą į katamaraną, panaudojęs „nurašytus“ kanalizacijos vamzdžius. Kitas dvi vasaras – kirtau medžius, rankiojau šakas, apiburindamas dvi žvejybines valteles, kurios tam buvo visiškai netinkamos. Viskas iš studentiško „biednumo“, košės galvoje trūkumo ir nenumaldomo noro atsiplėšti nuo kranto.

Bebaiginėdamas laužyti dantis studentiška duona, tariau sau: gana išradinėti dviratį, metas pasistatyti padorią burinę valtį – vadinamąjį švertbotą. Ir, per vienerius metus, krimsdamas knygas ir straipsnius apie laivų statybą (iš profesijos esu muzikantas, be jokio inžinerinio išsilavinimo…), konsultuodamasis su draugais, pažįstamais, įvairiuose internetiniuose forumuose, gavęs patarimų net iš JAV marinistinės inžinerijos universitetų profesorių bei vieno žymiausių pasaulio burių siuvėjų Todd Bradshaw, paruošiau savos kūrybos laivelio brėžinius. Paties išsikelti reikalavimai privertė gerokai pasukti galvą – burvaltė, skirta dviem (bet lengvai valdoma ir vieno), nedidelio svorio (iki 35kg), nesunkiai užsikeliama ir transportuojama ant mašinos stogo be pagalbininkų, sąlyginai didelio burių ploto ir lengvai išjudinamo korpuso, nes ežerai, kur plaukioju, vėju vaišina suvalkietiškai. Ir, be abejo – pakankamai paprasta pasigaminti, neturint rimtų dirbtuvių, staklių ir kitų brangių mechanizmų. Biudžetas, buriavimo sporto standartais, kuklus – 450 eurų, įskaičiuojant burę ir dar tiek pat skiriant įrankiams. O čia dar ir viską gerokai apsunkinantis faktas, kad Lietuvoje gauti medžiagų tokiai specializuotai gamybai yra, švelniai tariant, galvos skausmas. Nepaisant jo, po ilgo projektavimo ir daugkartinio per-projektavimo, burvaltės brėžinys pagaliau išlindo pro spausdintuvo plyšį.

Toliau: Tikrovės seklumos

1 2 3 4

6 5