Kaip pasiūti burę iš plėvelės, skirtos dengti namų stogams

Prieš tai: Statybos

Ilsėtis nebuvo kada: kitas etapas, burė. Bent kiek protingesnis žmogus būtų ėjęs pas burių meistrą, ir palikęs ten mėnesio algą, tačiau aš ryžausi apsiburiuoti pats. Kadangi Lietuvoje gauti dakrono ar kitokios burinės medžiagos beveik neįmanoma, nesumokėjus kaip antrąkart už patį laivą, griebiausi pigaus, greito ir patikrinto varianto – Senukuose parduodamos Tyvek difuzinės plėvės, skirtos dengti namams, nuo drėgmės izoliuoti stogus, ir t.t…. Kitaip tariant, viskam, išskyrus bures. Vyliausi kad ši medžiaga, suklijuota dvipuse lipnia juosta iš kanceliarinių prekių, atlaikys bent vieną sezoną. Perskaitęs 5 knygas apie burių siuvimą, nusprendžiau šią burę „pasiūti“ pagal visas taisykles ir tradicijas – su platintomis siūlėmis, sluoksniuota priekine škatorina, išgaubtomis ir įdubusiomis likusiomis škatorinomis, daugiasluoksniais kampais… Bei paslaptingais liugerinių burių niuansais. Naiviai tikėjausi, jog siuvimo mašina susitvarkys su Tyvek ir lipnios juostos kombinacija. Prasikankinęs dvi savaites su dviem skirtingomis siuvimo mašinomis, galiausiai kritau nelygioje kovoje, nuolankiai taręs – „jei to negali padaryti su lipnia juosta, naudoji per mažai lipnios juostos“…

20

Pirmą kartą rangautas buvo surinktas kaime, saugiu atstumu nuo artimiausio vandens telkinio. Ištaisytos mažos klaidelės, šen bei ten „pabrūžinta“ pjūkliuku… Pasirodo, liugerinės burės derinimas – menas su juodosios magijos priemaiša, kurio net po mėnesio praktikos nedrįsčiau teigti įvaldęs.

22

21

Toliau: Pirmasis paleidimas