Jūroje Gilė

Trys sezonai Kuršių mariose yra nuostabi patirtis. Su ja galima ir norisi augti. Tačiau augimo kelyje stovi Klaipėdos uostas, kuris tokiam laiveliui kaip Gilė yra daug įtampos keliantis pramoninis monstras. Na, ir nelabai aišku, kur su Gile plaukti, kai tas monstras lieka už nugaros. Vienintelis trumpas (iki 20 Nm) ir organizacine prasme lengvas maršrutas iš Klaipėdos į Šventąją vis dar yra uždarytas, nes Šventojoje tinkamą įplauką 70 cm grimzlės laiveliui greičiausiai tektų kastis pačiam. Sekantis pagal atstumą ir trukmę maršrutas, kurį, tiesą pasakius, savaitgaliais šlifuoja visi Lietuvos jūrinio buriavimo mėgėjai, yra iš Klaipėdos į Liepoją ir atgal. Penkiasdešimt mylių. Dešimt-dvylika valandų į vieną pusę. Nuplauki, suvalgai latvišką žuvienę, pamiegi ir plauki atgal. Rutina. Todėl žvilgsnis krypsta į kaimynines akvatorijas. Rygos įlanka, pavyzdžiui. Ne, tai nėra tiesiog didesnės marios. Tai jūra. Tiesa, beveik iš visų pusių supama sausumos ir salų. Vis dėlto, jūra. Sūri. Gili. Bemaž šimto mylių dydžio. Joje plaukioja dideli ir greiti jūriniai laivai. Būna didelių bangų ir audrų, nuo kurių ne taip greitai gali pasislėpti. Kuršių mariose atstumai tarp saugių uostelių prasideda nuo 4 mylių (Dreverna – Juodkrantė). Rygos įlankoje atstumai tarp uostelių daugeliu atvejų viršija dvidešimt mylių, ir tai suteikia daug puikių galimybių sudarinėti kad ir šimtamylius maršrutus, išdėliotus tiek pusdienio, tiek vienos dienos etapais. Įlankos viduryje, kaip perlas kriauklėje – civilizuota ir įdomi Ruhnu sala. Kiek nustebino mano kalbinti lietuviai buriuotojai, ne tiek jau daug galėję papasakoti apie buriavimą Rygos įlankoje. Todėl visas galimybes ir iššūkius nusprendžiau ištyrinėti pats, pašvęsdamas tam bent dalį šių metų sezono.

Logistiniu ir organizaciniu požiūriu patogiausia vieta laikyti laivą man pasirodė Jūrmala. Tiksliau – šiaurrytinė jos dalis, vadinama Bulluciems. Čia, netoli nuo Lielupės žiočių, yra keletas uostelių. Pasirinkau Jūrmalos jachtklubo neseniai įsteigtą mariną, vadinamą „Zila karoga osta“ – suprask mėlynosios vėliavos uostas. Vieta gal būt ne be trūkumų, tačiau viskas šviežia, švartavimosi vietų sočiai, yra viskas ko reikia: tualetas, dušas, vanduo, elektra. Netgi pirtelė bačkoje. Iki maisto prekių parduotuvės keli šimtai metrų. Vietą laivui gauti buvo nesunku, užteko pabendrauti elektroniniu paštu.

Atvykstame su Gile priekaboje penktadienį, gerokai po darbo. Harbormeisteris Peteris iš tolo pasitinka. Mes pirmieji klientai šiais metais. Ir dar iš užsienio. Reikalas vyksta paskutinėmis balandžio dienomis, prieš gegužės 1-ją. Peteris su darbininkais baigia įrenginėti švartavimosi pontonus. Dirbti ruošiasi iki vėlumos. Apžiūriu slipą, kuriuo rengiuosi nuleisti Gilę. Nenorėdamas paskandinti savo automobilio ir priekabos, strateguoju nuleidimą su ilgais švartlyniais. Slipas grįstas skalda, todėl vairavimo klaidų tolerancija nedidelė. Bežiūrėdami į mano painias pastangas latviai sukrunta. Sako, pasitrauk, įmesiu tavo laivą su džipu. Apsidžiaugiu. Mano įgula – žmona ir vienuolikametis sūnus. Myliu juos, tačiau rimtos pagalbos nuleidinėjant laivą nedrįstu tikėtis. Bandau paaiškinti, kad Gilės nuleidimui džipą teks gerokai sušlapinti – nuo priekabos ratų apačios iki Gilės vaterlinijos yra virš metro. Džipo vairuotojas nieko nebijo. Trisdešimt sekundžių, ir laivas vandenyje. Džipas su priekaba sausumoje. Aš laive. Visiška euforija. Vairuoju Gilę prie pirmojo pontono. Švartuojuosi pačioje garbingiausioje vietoje, kur vasarą stovės visokios dešimtmetrinės Bavarijos. Pasirašau sutartį iki rugpjūčio vidurio. Pinigų iš anksto niekas neprašo. Iki dešimtos vakaro dar spėjame sumontuoti stiebą.

KostasZiuriSmall

Šeštadienį išplaukiame. Nelabai anksti, nes užtrukome, kol sutvarkėme tekelažą. Be to, teko nuvykti į Rygą naujo gelbėjimosi rato. Senasis per mano kiaurą galvą liko namie. Navigacijos sezonas dar neprasidėjo ir farvaterio ženklai dar nepastatyti. Peteris duoda gerą patarimą – plaukite pagal Navionics programoje matomus ženklus. Viskas puikiai veikia. Ir Navionics, ir plaukimas. Vėjas rytinių krypčių, bangų nėra. Jūra šalta, todėl nešilta ir mums. Susirengiame viską, ką turime. Neformaliai švenčiame formalų Gilės startą sūriame vandenyje. Geriame arbatą su sumuštiniais. Nuplaukus dešimt mylių į vakarus, baigiasi vėjas. Grįžtame į uostą su varikliu. Kadangi pasiplaukiojimas „techninis“, ačiū ir už tai. Išsivežame namo puikius įspūdžius. Švelni jūra ir draugiški žmonės.

RamuneVairuojaSmall