Atgal iš gamtos

Anksčiau: Apie švedišką buriavimą

Kursas 180°, greitis 4,5 mazgo, vakaruose siauras kranto ruoželis, o rytuose – plati saulės nutvieksta jūra. Bangų beveik nėra, plaukiame į šiaurinį Elando salos galą. Rytas buvo labai ramus, atsisveikindami su laukiniu salynu išplaukėme su varikliu, tačiau po poros valandų atsirado pietų-pietvakarių vėjas, kuris vis po truputį stiprėja ir, lyg girdėdamas mūsų pageidavimus, sukasi į rytus. Labai panašus scenarijus, kaip vakar. Toks vėjo keitimasis leidžia mums keletą valandų buriuoti aštriu beidevindu išjungus variklį.

Ir vis dėlto, visuotinai žinomas buriuotojų kiaulystės dėsnis, kad vėjas visuomet pučia iš priekio, galioja. Elandas yra šiaurės-pietų kryptimi daugiau nei šimtą kilometrų besidriekianti sala, nuo žemyno atskirta vidutiniškai dešimties kilometrų vandens juosta. Sąsiauriu tarp salos ir žemyno artėjant prie pagrindinio salos administracinio centro – Borgholmo miesto, visokie pietrytiniai vėjo niuansai dingsta: „dūduoja“ 15-17 mazgų pietys, kuris mikliai įsupa metrines bangas. Stačiai į bangas ir prieš vėją, nors ir nuleistomis burėmis, su 2000 rpm veikiančiu varikliu Minx vos krapštosi 3,5 mazgo greičiu. Kažkaip iškentę šį nedidelį nemalonumą į Borgholmo uostą įplaukiame dar su padoria šviesa. Šiandienos pažygis – virš 60-ties mylių tiesiąja, ir tai yra didžiausias mūsų kelionės nuo Stockholmo metu per dieną įveiktas atstumas. Įvertindami, kad visą dieną vėjas buvo nepalankus, pelnytai didžiuojamės tuo.

IMG 2218

Borgholme – pats šeštadienio vakaro įkarštis. Reikia suprasti, kad atvykome iš laukinės gamtos, kur vieninteliai ramybės drumstėjai yra paukščiai, o savo išvaizdą ir elgesį kontroliuojame patys taip, kaip norime ir išmanome. Paaiškėja, kad uoste, skirtingai nei laukinėje prieplaukoje, laisvų švartavimosi vietų rasti nėra paprasta. Jų yra lygiai viena, į kurią mus ir nukreipia juodai įdegęs „hamnkapitonas“, vis aiškindamas, kad ten, kur norėjome švartuotis patys, yra „privat“, ir jei būtume ten sustoję, tai būtų „ojojoj…“ – su atitinkama gestikuliacija. Išėję į krantą patiriame nedidelį, bet tikrą kultūrinį šoką; jaučiamės lyg patekę į tegu ir ne aukštuomenės, bet gerokai pasiturinčios visuomenės vakarėlį. Visa krantinė ir didelė dalis miesto prisėdusi vakarieniaujančių ir šiltu vasaros vakaru besimėgaujančių švedų. Gatvėmis lėtai (Dainius sako – „pirmu bėgiu“) vienas po kito rieda „išpimpinti“ šeštojo dešimtmečio amerikietiški automobiliai. Švediško stiliaus pub‘e – gyva muzika. Eurovizijos tematika, bet vis tiek nuteikia šventiškai ir pakiliai. Nes baro klientų gausa ir entuziazmas neleidžia tuo abejoti. Nusprendžiame tapti šio šurmulio dalimi ir susiradę tuštesnę lauko terasą išmėginame vietinės lašišos, ėrienos ir kitų patiekalų skonį. Viskas mums čia patinka. Kaip paaiškės vėliau, kai kam „old lamb“ kepsnys įsimins ilgam…

Grįždami į laivą, prie vieno iš katerių pastebime žuveliokų diskoteką. Gal ir nieko išskirtinio, bet tam kartui gražu.

Toliau: Judėjimas pietyn