Alandai. Raudonos salos ir nesibaigiantys saulėlydžiai

BomarsundPano

60° 27” N; 19° 47” E. Įsismaginęs pietys guldo mūsų dvidešimt septynių pėdų laivelį ant šono. Netgi surifuotomis burėmis turime stengtis, kad posvyrio kampą išlaikytume proto ribose, bent jau neviršydami trisdešimties laipsnių. Dešinėje plytintis Ålandų salynas užstoja bangas, ir toks plaukimas išties gniaužia kvapą. Nesunkiai įsivarome iki aštuonių mazgų. Turime žiūrėti, kad pakaktų beidevindo “aukščio” neriant tarp Skatagrund šiaurinės bojos bei pietinių Brunkan skero bojų. Tai šiauriausia mūsų maršruto atkarpa. Panašu, kad penketą dienų mus lydėję štiliai bei netikėti škvalai galiausiai pavirto tuo, ką ir žadėjo prognozė: stabiliu 15 – 25 mazgų pietvakarinių-pietinių krypčių vėju.

Skaityti toliau

Ruhnu

RuhnuMarina

Ruhnu yra toliausiai nuo kontinentinės Estijos nutolusi estų sala. Įdomi tuo, kad nuo artimiausios sausumos ją skiria bene 20 mylių jūros. Ir ta artimiausia sausuma – tai Kolkos ragas, kuriame, kaip žinia, nėra prieglaudos jachtoms. Todėl, norint patekti į Ruhnu (nesinaudojant nei kartą per savaitę ten skrendančiu lėktuvu, nei tarp Parnu ir Kuressaarės kasdien plaukiančiu laivu), geriausia plaukti iš Rojos (22 nm), Mersrago (28 nm) ar Kuressaarės (36 nm). Panašūs atstumai būtų ir nuo rytinėje Rygos įlankos pakrantėje esančių Salacgrivos ir Ainazi uostų ar nuo kitos estų salos – Kihnu.

Skaityti toliau…

Nuo Rygos į šiaurę

Jei ne apkrautas Kauno – Rygos kelias, į prieplauką iš Panevėžio atvyktume per dvi valandas. Tačiau nelemtas ekonominis bumas užtvindė kelią sunkvežimiais ir automobiliais. Todėl Jūrmalos jachtklubo prieplaukoje atsirandame tik pusę devynių vakare. Su baisiniu maisto maišu, dešimties litrų benzino kanistru ir asmeninių daiktų krepšiais. Krante bei aplinkiniuose laivuose zujantys latviai nepatikliai žiūri, kaip maišas po maišo dingsta neišvaizdžiuose Gilės viduriuose. Jei aš būčiau latvis ir stebėčiau du pusamžius diedus, besikraunančius tiek mantos į nepilnų šešių metrų laivelį, nežinočiau ką galvoti. Tačiau mums tai nesvarbu, nes žinome, ką darome. Gilė niekuomet neatsisako tapti kad ir kukliais namais, bet vis dėlto namais. Kiekvienas daiktas čia kruopščiai įvertinamas užimamos vietos ir atliekamų funkcijų požiūriu. Ir tik po to jam leidžiama tapti namų dalimi.

Toliau skaityti čia.

Į jūrą su Gile

Trys sezonai Kuršių mariose yra nuostabi patirtis. Patirtis, su kuria galima ir norisi augti. Tačiau augimo kelyje stovi Klaipėdos uostas, kuris tokiam laiveliui kaip Gilė yra daug įtampos keliantis pramoninis monstras. Na, ir nelabai aišku, kur su Gile plaukti, kai tas monstras lieka už nugaros. Vienintelis trumpas (iki 20 Nm) ir organizacine prasme lengvas maršrutas iš Klaipėdos į Šventąją kol kas yra uždarytas, nes Šventojoje tinkamą įplauką 70 cm grimzlės laiveliui greičiausiai tektų kastis pačiam. Sekantis pagal atstumą ir trukmę maršrutas, kurį, tiesą pasakius, savaitgaliais šlifuoja visi Lietuvos jūrinio buriavimo mėgėjai, yra iš Klaipėdos į Liepoją ir atgal. Penkiasdešimt mylių. Dešimt-dvylika valandų į vieną pusę. Nuplauki, suvalgai latvišką žuvienę, pamiegi ir plauki atgal.

Skaityti daugiau.

Tobuliname Albin Vega elektros ūkį

Mūsų eksploatuojamų jachtų amžius yra toks, kad elektros instaliacija jose dažnai būna perėjusi ne tik daugelį išbandymų ugnimi bei vandeniu, bet ir patyrusi ne vieną dabartinio ar ankstesnio savininko patobulinimą. Dėl to kai kuriuose mano matytuose laivuose laidų, sujungimų, jungiklių ir indikatorių ūkis, švelniai išsireiškiant, kiek chaotiškas. Laisvu laiku dalyvaudamas šią žiemą vykstančiame Panevėžio jachtklubo laivo Hannie atnaujinime, gavau užduotį pabandyti susisteminti elektros instaliaciją, o ypač – padaryti patogią ir „kvailystėms atsparią“ laivo akumuliatorių pakrovimo sistemą. Šiame straipsnyje bandau atsiskaityti už dalį gautos užduoties – t.y. publikuoju plačiajam pasauliui kai kurias principines schemas.

Paviršutiniškai apie Lenkijos jūrinius kurortus

Visi mes mėgstame stebėti kaimynus ir lyginti save su jais. Tai yra mūsų genuose, nes esame homo sapiens rūšis, turinti žiauriai giliai įsišaknijusias būtent tokio savivertės formavimo būdo tradicijas. Žinoma, kaimynų kieme lengviausiai pastebime tai, kas labiausiai kontrastuoja su nuosavo kiemo įranga, papročiais ar vaizdais. Pradžioje pastebime mūsų supratimu juokingus ir garbės kaimynams nedarančius dalykus, ir tokių pastebėjimų mūsų vargstančiai savigarbai reikia kaip oro. Po to pradedame pastebėti tai, kas sukelia tylią pagarbą, kuri po kiek laiko perauga į garsiai postuluojamą žavėjimąsi. Juk nenorime savo prakutusios savigarbos palaidoti neprisigretinę prie kaimynų pasiekimų.

Kodėl aš turiu leistis jūromis vėl?

Corfu small

Klausimas tiek pat beprasmis, kiek begalinis ar individualus kiekvienam su mažu laiveliu pabuvusiam jūroje ir pabandžiusiam pagalvoti apie tai. Mano draugas Alvydas sako kažkokią sudėtingą ir tuo pačiu paprastą mintį apie tai, kad jam reikia sumažinti savo gyvenamąją aplinką (vidinę, buitinę betarpiškai suvokiamo pasaulio dalį) iki minimumo tam, kad būtų lengviau atsiverti pasaulio begalybei už buities ir kasdienybės ribų. Nežinau, ar teisingai jį suprantu, bet iš esmės man čia viskas prasminga:

Dvylika valandų su „Pavogtuoju“

Kas mes esame? Negaliu atsikratyti šio talpaus ir tuo pačiu banalaus klausimo, užvertęs paskutinį naujojo Rimtauto Rimšo romano „Pavogtasis“ puslapį. Prezidentas Adamkus sako, kad esame valdovų tauta. Kaip norėčiau, kad tuo tikėti būtų taip pat lengva, kaip ir ištarti. Taip pat norėčiau, kad „Pavogtąjį“ perskaitytų visi tie, kurie leidžia sau ignoruoti kito protingo dėdės mintį: jokie pinigai niekuomet neatpirks laiko, nepraleisto su savo vaiku.

Pavogtasis

Kaip ir kitos Rimtauto knygos, ši įtraukia kaip putotas vandens verpetas ir paleidžia tik tada, kai supranti, jog autorius tik pastūmėjo tave į tavo paties mintis, leisdamas toliau kapstytis pačiam. Tačiau šį kartą viskas kitaip. Jei anksčiau krizenome iš „Vyriško pyrago recepto“ trijulės, noromis-nenoromis primenančios Jerome K. Jerome herojus ar ieškojome sūrokų Rimtauto frazių bei situacijų kitose jo knygose, su „Pagrobtuoju“ atsiduriame virš pramoginės literatūrinės marinistikos ribų. Jūra čia išlieka kaip pagrindinė veiksmo scena ir esminis elementas herojaus asmenybėje, tačiau ryškus, netgi perdėm realistinis socialinis kontekstas, kontraversiški veikėjų paveikslai nesuteikia progos paviršutiniškai pakrizenti. Nebent vieną ar du kartus pajusti vaiko šypsenos šešėlį. Vaiko, kuris yra vienintelis neabejotinai tyras ir teigiamas knygos herojus.

Esu abejingas detektyvo žanrui. Gal būt todėl labiausiai vertinu paskutines knygos scenas, kuriose visi veikėjai permąsto savo motyvus, gyvenimus ir poelgius. Visi mirtinai pavargę. Ir dėl to atgyja viltis. Ačiū, Rimtautai.

Judėjimas pietyn

Judėjimas į pietus („pietyn“) – daugiau šilumos, daugiau civilizacijos ir ilgesni dienos pažygiai. Antroje atostogų pusėje galima prisiminti ir tai, kad romantiškasis buriavimas turi žymiai daugiau pusių, nei tik maudymasis idiliškose įlankose ar laipiojimas šiltomis švediškomis uolomis. Daugiau apie tai čia.

KalmarBridge small